Puikiai subalansuotas siaubo, įtampos ir kriminalo kokteilis

Aš esu prisiekusi Stephen King gerbėja. Negaliu pasigirti, jog graužiu jo knygas nuo vaikystės ar paauglystės kaip dauguma mano bendraamžių. Atradau jį prieš kokius šešerius metus dar dirbdama „Pegaso“ knygyne. Tada mano didžiausias darbinis džiaugsmas būdavo pokalbiai su klientais (nemažai jų nuolatinių turėjau!). Su vienu žmogumi valandas galėdavau praplepėti, jei tik „susišaukdavo“ literatūrinės auros. Taip kalbėdama su vienu užsiminiau, jog labai mėgstu siaubo filmus. Jis nė nesudvejojo, jog tokiu atveju, King kūrybą mintinai žinau. Susigėdau, kad ne. Tą pačią dieną nupėdinau iki bibliotekos ir pasiėmiau „Kerę“. Knyga plona, galvojau, per vakarą ir perskaitysiu. Dar tada viena visą vakarą namuose buvau… O Dievulėliau, kokia klaida buvo skaityti tą knygą vienai tamsų vakarą… Įsivariau sau tiek siaubo, kad krūpčiojau nuo kiekvieno garso, o ir šviesą laikiau įjungtą ilgiau nei paprastai. Nors daug kas sako, kad nesugeba įsibauginti skaitydami knygas, man tai kaip dukart du. Galbūt viskas priklauso nuo lakios vaizduotės ar įsijautimo, bet King knygos mane ne juokais gąsdina. O šiais metais visai jokio siaubo neskaičiau! Pasitenkinau keliais siaubo filmais (ir tai per mažai mano norui) ir džiaugsmu, jog jau pasirodė antros „Tas“ dalies anonsas.  Tačiau kai gavau paketėlį leidyklos „Sofoklis“ naujienų, nuo kurios pradėsiu, abejonių net nebuvo. Pasiilgau šiurpuliukų, tamsos ir siaubo!

Po žmonos mirties rašytojas Tomas kartu su sūneliu Džeiku nusprendžia gyvenimą pradėti iš naujo. Jie atsikrausto į Federbanko miestelį, išsinuomoja namą ir bando įsijausti į miesto ritmą. Šešiametis Džeikas sunkiai taikstosi su mamos mirtimi, jį kamuoja košmarai, o staiga tėvas pastebi, jog vaikas turi ir nematomų draugų, kurie su juo kalbasi… Užsiminęs apie vaiko poelgius, Tomas netrunka išsiaiškinti, jog tokie šnabždesiai nieko gero nežada… Prieš dvidešimt metų Federbanke siautė serijinis žudikas, pramintas Šnabždėtoju. Jis tykiai kalbindavo vienus paliktus berniukus, juos prisiviliodavo ir žudydavo. Jo sąskaitoje – penkios aukos. Tačiau nors jis sugautas ir sėdi kalėjime, miestelyje vėl dingsta mažas berniukas…

Man patiko. Tikrai labai patiko. Ir ne tik dėl to, kad buvau išsiilgusi žanro. Gerai, kad čia nebuvo krūvos veikėjų, gerai, kad mistikos buvo su protu, gerai, kad įvykių seka buvo logiška, gerai, kad įvykis vijo įvykį ir neleido skaitytojui nuobodžiauti. Gerai, kad policininkų ir tyrėjų North nepavertė pasakojimo ašimi, bet išlaikė juos svarbiais. Autoriaus braižas ir neakivaizdi, tačiau labai grėsminga tamsa man priminė Tess Gerritsen stilių, tad, manau, prisiekę Tess gerbėjai čia irgi ras džiaugsmo. Šiais metais skaičiau tikrai mažai detektyvų, trilerių, kurie patiko ar bent įspūdį paliko. O „Šnabždėtojas“ kaip tik toks. Labai įsijaučiau į istoriją. Ji tokia panaši į true crime dalykus, o ir vienas veikėjas pamišęs dėl visokių nusikaltimų, tai radau bendro (juokauju, aišku :D). Knyga tikrai verta tamsybių ir trilerių skaitytojų dėmesio.

P.S.: Rašytojas istoriją kūrė pasitelkęs savo patirtį. Jo paties mažametis sūnus pradėjo tyliai su kažkuo šnekėtis. Paklaustas, su kuo vaikas kalba, pastarasis atsakė, jog grindyse gyvena berniukas… Šiurpu juk.