Psichologinio trilerio žabangos ir nusikaltimai saulei užtemus

Gillian Flynn yra autorė, kuri dar nesuklydo. Kiekvienas jos trileris mane pribloškia, nokautuoja ir palieka be žado. Jos neįtikėtinai talentingos minčių ir psichologijos raizgalynės pakerėjo nuo pirmojo jos romano (beje, užkariavusio ir visą pasaulį) – „Dingusi“. Tad Gillian žodžiai ant šios knygos viršelio buvo pirmasis dalykas patraukęs mano akį. Na, jei jau ši autorė rekomenduoja – nepraleisiu knygos pro akis. Ir nepraleidau. Ilgokai pralaukus bibliotekos rezervacijų eilėje, knyga pagaliau pasiekė mano rankas.

Laura ir Kitas kartu jau nuo jaunystės. Dar būdami studenčiokai, nesitikėdami rimtų dalykų, jie pradėjo draugauti, o prabėgus eilei metų, Laura jau laukiasi Kito vaikučių. Tiesa, visi praleisti metai kartu nebuvo vien rožėm kloti. Ir tikrai ne santykių prasme. Prieš penkiolika metų nutikęs įvykis pakeitė poros gyvenimą ir iš normalaus pavertė jį įtampos kupina kasdienybe. Kitas – pamišęs dėl saulės užtemimų. Nuo jaunų dienų jis sudarinėja žemėlapius, maršrutus ir keliauja iš vieno užtemimo festivalio į kitą. Būtent vieno jų metu, prieš tuos penkiolika metų, Laura tapo nusikaltimo liudininke. Ji užtiko vaikiną, prievartaujantį merginą. Ar bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vaikinas bandė teisintis, tačiau po kelių sakinių ėmė bėgti, o Laura suklupo prie nukentėjusiosios Betės. Nusikaltėlis buvo pagautas ir vyko teismas, kuriame pora tapo svarbiais liudininkais. Betė nepaprastai prisirišo prie Lauros. Jos tapo savotiškomis draugėmis, tačiau su laiku Laurą ši draugystė ėmė gąsdinti. Dabar, praėjus tiek laiko, Laura su Kitu slepia savo tapatybes, gyvenamąją vietą, neturi socialinių paskyrų, nes bijo. Kas tada nutiko? Ar dar ilgai pora turės gyventi tokioje absurdiškoje padėtyje? Laura jaučia, jog visko kulminacija jau visai netoli…

Visa knygos mintis pasirodė itin daug žadanti. Kad knygoje sukurtum persekiotoją, turi būti itin akylas ir galvotas rašytojas – mat šie veikėjai, tikriausiai, vieni įdomiausių ir sukčiausių, nenuspėjamiausių, bet kartu ir savotiškai savo protu labiausiai žavinčių personažų. Tikėjausi, kad knyga bus detaliai iki smulkmenų apgalvota ir man reiks gerokai pamąstyti, norint bent kažką nuspėti. Knyga buvo apgalvota, bet labai didelė dalis priežasčių ir veiksmų man pasirodė nelogiški ir neverti sukeltų padarinių. Kai kurie poelgiai atrodė gan naivūs, netinkantys įtempto psichologinio trilerio žanrui. Nors pati mintis man labai patiko ir pradžia įtraukė, vėliau knyga tapo ištęsta, ir būčiau bent trečdaliu ją sutrumpinusi – daug nereikalingo, jokio svorio istorijai nesuteikiančio teksto. Bet prisiminkit, aš skaitau beveik visus Lietuvoje išleidžiamus detektyvus ir jau pati tampu detektyve – nori nenori, kai kurie dalykai pasidaro nuspėjami ar bent nujaučiami remiantis skaitymo patirtimi. Galbūt, jei skaitote mažiau šio žanro kūrinių, jus knyga itin sužavės. Detektyvai – toks jau dalykas: kuo daugiau jų skaitai, tuo sunkiau nustebti.