„Prieraišumo paradoksų“ autorė G. Žalytė: kenčiame, nes priskiriame sau per daug galių

8 iš 10 – tiek jaunų žmonių Lietuvoje jaučiasi vieniši. Tuo tarpu kaip vieną didžiausių vertybių dažnai įvardijame, kad esame nepriklausomi, laisvi ir sugebame neprisirišti. Tad ką byloja šis paradoksas? Apie mūsų mezgamus ryšius ką tik pasirodžiusioje knygoje „Prieraišumo paradoksai“ kalba patyrusi psichologė-psichoterapeutė Giedrė Žalytė.

Prieš metus pasirodžiusi specialistės knyga „Gamtos terapija“ sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, tad G. Žalytė neria dar giliau į knygų pasaulį. Kodėl kartais taip sunku ko nors imtis? Kodėl nežinau, ko noriu? Kodėl nepasitikiu savimi? Kodėl negaliu sukurti laimingų santykių? Pasak G. Žalytės, galbūt patyrėte ankstyvųjų prieraišumo traumų ir jos tebėra neišgydytos.

„Prieraišumo paradoksai“ skirti norintiems užčiuopti ir suprasti nelengvas vaikystės patirtis ir jų paliktus pėdsakus. Kodėl visų problemų šaknų ieškome vaikystėje? Ar tikrai jos ten? Apie tai kalbamės su psichologe-psichoterapeute G. Žalyte ir kviečiame į jos knygos „Prieraišumo paradoksai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d., penktadienį, 16 val. 5.3 Litexpo salėje.

Prieš metus pasirodžiusi pirmoji jūsų knyga „Gamtos terapija“ sulaukė didžiulio dėmesio. Tikėjotės? Turbūt vis dar sulaukiate reakcijų?  

Pats knygos atsiradimas, o vėliau ir reakcija į ją man buvo netikėta ir be galo džiuginanti. 2023 metų vasarą pradėjau kurti tinklaraštį „Saulės miškas“, po poros mėnesių gavau pasiūlymą rašyti knygą, o po to viskas rutuliojosi tarsi savaime. Kita vertus, rašyti man patiko nuo vaikystės, o apie tai, kad noriu imtis knygos, artimiems draugams pastaraisiais metais ne kartą buvau prasitarusi. Netikėta buvo, kaip tai įvyko ir kaip žmonės priėmė mano tekstus.

Reakcijų apie pirmą knygą vis dar sulaukiu. Vienas netikėčiausių ir labiausiai sujaudinusių dalykų buvo tai, kad rašytoja Vaiva Rykštaitė „Gamtos terapiją“ pavadino lietuvišku „Bėgančios su vilkais“ variantu. Šią Clarissos Pinkolos Estes knygą skaičiau prieš porą dešimtmečių ir pamenu, kaip, vakare pradėjusi skaityti, visą naktį negalėjau paleisti iš rankų, kartkartėmis pagalvodama, kad kitą dieną kažkaip reikės dirbti. Labai džiaugiuosi, jeigu savo tekstais galiu bent truputį padėti susisiekti su mūsų mažiau civilizuotų, tačiau daug stipresnį ryšį su gamta, o kartu ir su realybe turėjusių protėvių stiprybe ir išmintimi.

Ir štai po metų pasirodo antroji jūsų knyga „Prieraišumo paradoksai“. Kodėl nusprendėte kalbėti prieraišumo tema? Atrodo, kad šiandien ji viena „karštųjų“ temų.

Prieraišumo tema vis grįžta. Psichologijoje, kaip ir kitose srityse, egzistuoja mados. Turbūt galima sakyti, kad šiuo metu madinga žvelgti į psichologinius reiškinius per prieraišumo prizmę. Kita vertus, tai iš tiesų svarbi tema, nes aiškiai žinoma, kad žmogaus smegenys vystosi ir formuojasi mezgant ir puoselėjant santykius. Ypač intensyviai tai vyksta vaikystėje, tačiau santykiai mus formuoja visą gyvenimą.

Ši tema man įdomi ir asmeniškai, nes būdama septynerių, patyriau brangaus žmogaus žūtį ir ilgai nesupratau, kaip stipriai mane paveikė šis ankstyvas ir visiškai netikėtas susidūrimas su mirtimi. Apie prieraišumą svarbu ir prasminga kalbėti ir todėl, kad mes, vakarų pasaulio žmonės, ryšiams apskritai skiriame per mažai laiko ir dėmesio. Mums natūralesnis buvimas su telefonu, nei su kitu žmogumi.

Kokie tie prieraišumo paradoksai? Apie ką labiausiai norėjosi kalbėti knygoje?

Turbūt labiausiai norėjau pasakyti, kad kurdami prieraišumu grįstus santykius turime išmokti priimti, derinti ir toleruoti priešybes. Pavyzdžiui, vienas didžiausių paradoksų, kad sveiki ir artimi suaugusių žmonių santykiai yra grįsti ir įsipareigojimu, ir laisve. Žmonės pasirenka būti kartu, o ne yra priversti. Dėl to bene sunkiausia artimus santykius kurti tiems, kurie labiausiai jų trokšta.

Tam, kad sukurtume stabilų ir sveiką ryšį su kitu suaugusiuoju, pirmiausiai turime puoselėti gerą ryšį su savimi. Bet juk dažnai galvojame priešingai – kai mane kas nors pamils, tada ir aš save mylėsiu, priimsiu, jausiuosi vertingas. Kol nesuvokiame, kad čia irgi slypi paradoksas, galime ilgai kankintis, pykti ar jaustis gyvenimo skriaudžiami. Visų pirma mums reikia mylėti, gerbti ir priimti save.

Šiandien tiek daug kalbama apie santykių problemas, kad, atrodo, visi turime prieraišumo problemų. Kaip suprasti, kad mūsų problemas ir išgyvenimus nulėmė ryšiai su kitais?

Nemanyčiau, kad visi žmonės turi prieraišumo problemų. Dalis žmonių auga patirdami saugų prieraišumą ir geba kurti tokius ryšius su kitais žmonėmis. Čia slypi dar vienas paradoksas: kuo saugesnius ryšius žmogus patyrė augdamas, tuo adekvačiau jis suvokia save, kitus ir tarpusavio santykius. Jei augdami nepatyrėme saugaus prieraišumo, gali tekti nemažai padirbėti, kad pradėtume suprasti, pavyzdžiui, jog mumis kas nors subtiliai manipuliuoja. Dažnai iš šalies pastebime, kad koks nors žmogus yra lyg marionetė kito rankose, tačiau pats žmogus to visiškai nesuvokia. Kai žmogus ima suvokti, prasideda kelias į laisvę.

Šiandien labai vertiname individualizmą. Dažnai stiprus žmogus mums atrodo tas, kuris viską gali pats, yra nepriklausomas. Kodėl bandome parodyti, kad mums nereikia kitų, neverta prisirišti, bet kartu jaučiamės tokie vieniši?

Visi greitai perprantame, kas mūsų visuomenėje vertinama, koks žmogus laikomas stipriu ir geru, tad stengiamės tokie būti. Kuo labiau vaikystėje jautėmės nemylimi, nebranginami, neįdomūs ar net nereikalingi, tikėtina, kad tuo labiau norėsis atrodyti šauniems, siekti pagarbos ar pripažinimo. Kartais dėl to labai nutolstame nuo savęs. Liūdniausia, kad kartais net nesuvokiame, jog apsimetinėjame. Daliai žmonių pavyksta taip giliai nugrūsti vienišumo ir beprasmybės jausmus, kad šie paslėpti gali kiūtoti dešimtmečius.

Dabar madinga sakyti, kad daug ką atsinešame iš vaikystės, ir ieškoti problemų vaikystėje. Kita vertus jau tapo madinga ir pasijuokti iš to knaisiojimosi po vaikystę. Ar tikrai visos mūsų prieraišumo problemos slypi būtent vaikystėje?   

Taip, šaknys dažniausiai slypi vaikystėje, nes būtent tuomet intensyviausiai formuojasi mūsų smegenys. Pirmaisiais gyvenimo metais smegenyse nutiesiami pagrindiniai „greitkeliai“ – svarbiausi neuroniniai takai. Man atrodo, kartais pasijuokiame iš tų knaisiojimųsi po vaikystę, nes mūsų visuomenė taip vertina judėjimą pirmyn, progresą, o čia kažkas knaisiojasi praeityje.

Aišku, taip besiknaisiodami galime ir užstrigti. Jeigu tiesiog nuolat neigiamai mąstome ir kalbame apie vaikystėje patirtus sunkumus, tai nepadeda. Galime penkiems skirtingiems psichologams papasakoti, kas mums kadaise nutiko, bet, jei pasakojame tik tam, kad pasiskųstume, greičiausiai tai niekur nenuves. Mąstyti apie vaikystę nepakanka. Jei norime gyti, mums būtina vėl pajausti vaikystėje patirtus jausmus: baimę, siaubą, liūdesį, gėdą ar vienišumą.

Vienoje knygoje radau labai tikslią mintį: jei nuolat neigiamai mąstome ir kalbame apie vaikystę, vadinasi, negalime paleisti vilties apie geresnę praeitį. Kad ir kiek svajotume apie geresnę vaikystę, šios svajonės mūsų emocinių žaizdų neišgydys. Gyti padeda tik mūsų auganti meilė tam vaikui, koks iš tiesų buvome – galbūt išsigandęs, liūdnas, nesuprastas, skriaudžiamas ar išnaudotas. O gal išdykęs ir sunkiai sustabdomas.

Kalbėdama apie prieraišumo traumas, pasitelkiate lietuvių liaudies pasakas – „Eglę žalčių karalienę“ ar „Dvyliką brolių juodvarniais lakstančių“. Ką pasakos, mitologija pasako apie šiuolaikinį žmogų ir mūsų prieraišumo problemas? Ar tai reiškia, kad daug dalykų atsinešame iš toli toli ir jų nepakeisime?  

Pasakos ir mitai kupini tiek išorinio, tiek mūsų vidinio pasaulio atspindžių, todėl juos tyrinėdami galime daug sužinoti apie save. Iš esmės šiuolaikinis žmogus ne taip stipriai skiriasi nuo protėvių. Bet labai skiriasi supratimas, kokia dalimi esame savo gyvenimo šeimininkai. Mūsų protėviai daug galios atiduodavo į kitų jėgų rankas: Dievo arba dievų, likimo ar laumių. Tuo tarpu mes labai dažnai kenčiame, nes per daug galių priskiriame sau. Tuomet atrodo, kad emociniai sunkumai yra tik mūsų problema, nes nesugebame jų išsispręsti. Kaltiname save, gėdijamės ir kartais grimztame dar giliau.

Kartais verta į savo emocinius ypatumus pažiūrėti kaip į jautresnį skrandį, kurį paveldėjome iš tėvo ir senelio. Kai turime problemų su skrandžiu, daugiau juo rūpinamės, bet nesijaučiame „brokuoti“. Įvairūs emociniai ypatumai, kaip ir jautresni skrandžiai, keliauja iš kartos į kartą. Tad nemėginkime tapti tokie kaip kiti, ar ieškoti, kas mus „kartą ir visiems laikams“ suremontuos. Plačiau pamatę kontekstą, geriau atskiriame, kas yra esminiai mūsų asmenybės bruožai, kurių nepakeisime, o kas – nuo mūsų priklausantys dalykai, kuriuos galime keisti.