Pirmosios dienos po sprogimo Černobylyje: galėjo susidaryti įspūdis, kad vyksta karas. Knygos ištrauka

1986-ųjų balandžio 26-osios rytą sovietinėje Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, Europa patyrė skaudžiausią branduolinę katastrofą istorijoje. Nuo apsinuodijimo radioaktyviosiomis medžiagos mirė daugybė žmonių, tūkstančiai susirgo, o radioaktyviosios iškritos užteršė pusę kontinento.

Per sprogimą Černobylyje iš viso į atmosferą pateko 50 milijonų kiurių radiacijos, o tai prilygsta 500 Hirošimos bombų. Tokiam katastrofiškam radioaktyviųjų dulkių išsiveržimui teprireikė mažiau nei 5 procentų reaktoriaus branduolinio kuro nutekėjimo. Pradžioje jame tilpo daugiau nei 113 kg sodrintojo urano – tiek būtų užtekę užteršti ir nuniokoti didžiąją dalį Europos.

Jeigu po Černobylio atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus sprogimo būtų sugriuvę likę trys, planetoje vargu ar būtų likę gyvų ir kvėpuojančių organizmų. Savaičių savaites po avarijos mokslininkai ir inžinieriai nežinojo, ar po radioaktyvaus Černobylio ugnikalnio išsiveržimo neseks dar pragaištingesni kiti. Taip nenutiko, bet pirmojo sprogimo pasekmės persekios dar amžių amžius.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – amerikiečių-ukrainiečių istoriko Serhijaus Plokhyjaus knygą „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“.

Remdamasis naujais šaltiniais, autorius pasakoja dramatiškas ugniagesių, mokslininkų ir karių, didvyriškai gesinusių branduolinio pragaro liepsnas, istorijas.

Jis atskleidžia sovietų branduolinės pramonės ydas, šią nelaimę susiedamas su autoritariniu SSRS Komunistų partijos valdymo pobūdžiu, režimo vykdoma mokslininkų kontrole, ekonominių tikslų iškėlimu saugumo ir žmonių gyvybių sąskaita, informacijos apie tragedijos mastus slėpimą.

Visai neseniai Baltarusijoje, pačiame Lietuvos pasienyje, iškilo Astravo atominė elektrinė, kurią netrukus ruošiamasi paleisti. Mūsų šalyje ir Vakaruose šios elektrinės saugumas kelia pagrįstų abejonių, todėl būtina ne tik prisiminti, bet ir priminti kitiems apie Černobylio katastrofą.

Reikia aiškiai suvokti, kokius padarinius gali nulemti klaida, aplaidumas, technologijų netobulumas, informacijos slėpimas. Turime žinoti, kaip elgtis ištikus blogiausiam scenarijui, ir dalintis šiomis žiniomis su kitais.

Todėl S. Plokhyjaus „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ – ypač savalaikė, vertinga knyga. Tai ne tik baisios tragedijos atpasakojimas, bet perspėjimas dabarties ir ateities kartoms. Šią knygą pravartu perskaityti ne tik paprastiems piliečiams, bet ir politikams, dažnai pamirštantiems, kokiais padariniais gali smogti neatsakingi sprendimai. Autorius ragina nepaskęsti iliuzijose, kad Černobylio katastrofa buvo seniai, visos pamokos išmoktos, todėl panašūs dalykai negali pasikartoti.

Serhijus Plokhyjus gimė 1957 m. Dnepropetrovsko valstybiniame universitete studijavo istoriją, gynė mokslinius darbus Ukrainos istorijos tema. XX a. paskutinį dešimtmetį persikėlė į Kanadą, ten dėstė Alberto universitete, gavo profesoriaus laipsnį. Nuo 2003 m. – Harvardo universiteto profesorius. S. Plokhyjus – daugelio straipsnių ir knygų autorius. Mokslinė kryptis – Ukrainos istorija, rytų slavų valstybių istorija, Sovietų Sąjungos vėlyvojo laikotarpio istorija. 2020 m. sausį leidykla „Briedis“ išleido S. Plokhyjaus knygą „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ („The Last Empire: The Final Days of the Soviet Union“).

Kviečiame paskaityti knygos „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ ištrauką:

***

Gegužės 3-iąją, praėjus dienai, kai iš Ukrainos išvyko Kremliaus atstovai, Oleksandras Liaško sušaukė Ukrainos politbiuro specialiosios komisijos susirinkimą, skirtą Černobylio nelaimės sukeltiems padariniams likviduoti. Sąjunginės valdžios atstovams ir valstybinei komisijai bandant sustabdyti iš reaktoriaus sklindančias radioaktyviąsias emisijas, Liaško komisija susitelkė į pabėgėlių krizę ir civilių gyventojų apsaugą nuo radiacijos.

Tai buvo sudėtinga užduotis iš dalies dėl to, kad Ukrainos komisijos valdžios įgaliojimai buvo ribojami Maskvos politikos, susijusios su informacijos skelbimu. Liaško komisija turėjo apsaugoti žmones jiems nepasakydama, kas vyksta.

Kylantis radiacijos lygis buvo pagrindinė Liaško ir jo kolegų problema. Nuo pirmųjų dienų po katastrofos Ukrainos KGB ir Sveikatos apsaugos ministerija kasdien partijos centriniam štabui Kijeve pateikdavo nuo radiacijos susirgusių žmonių skaičių.

Jis augo tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Pasak KGB pranešimų, balandžio 28 dieną į Ukrainos ligonines su apsinuodijimo radiacija simptomais buvo paguldyti 54 žmonės.

Tą pačią dieną politbiuras Maskvoje sužinojo apie 170 atvejų visoje Sovietų Sąjungoje. „Branduolinė Pompėja“ – apleistas Pripetės miestas, kuriame prieš katastrofą gyveno 50 000 žmonių. 1990 m. balandis.

„Branduolinė Pompėja“ – apleistas Pripetės miestas, kuriame prieš katastrofą gyveno 50 000 žmonių. 1990 m. balandis. „STF/AFP/Getty“ medžiaga. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Gegužės 1 dieną laikraštyje „Pravda“ paskelbta, kad į ligonines paguldyti 197 žmonės. Jau gegužės 3-iosios rytą tokių pacientų vien Ukrainoje buvo 911, o gegužės 4-ąją – 1345. Augo ir radiacija apsinuodijusių vaikų skaičius: nuo 142 gegužės 3 dieną iki 330 gegužės 4-ąją. Kai nuo radiacijos apsirgę pacientai užplūdo Kijevo ligonines ir jos tapo perpildytos, medicinos institucijos paruošė ligonines už Kijevo ir buvo pasirengusios priimti papildomus 1680 pacientų.

Ukrainos sveikatos apsaugos ministras Anatolijus Romanenka Liaško komisijos narius, kurie lankėsi Černobylyje, ragino pasitikrinti vyriausybinėse klinikose. Jis pranešė, kad į Černobylį ir aplinkines teritorijas spręsti didėjančios radiacijos keliamos krizės buvo išsiųsta 230 medikų brigadų. Atsižvelgiant į medicinos personalo trūkumą Kijeve, daugelis į šią vietą išsiųstų specialistų buvo Kijevo medicinos mokyklų studentai. KGB pranešus, kad tėvai prieštaravo, jog į draudžiamąją zoną būtų siunčiamos jaunos slaugos mokyklų studentės, buvo imami tik šeštus–septintus metus programą studijuojantys medicinos mokyklų studentai vyrai.

Pranešimas ruoštis kelionei į draudžiamąją zoną nuskambėjo įsibėgėjus paskaitoms gegužės 4-osios rytą, prisiminė vienas pakviestųjų studentų Maksymas Dračas, žymaus Ukrainos poeto Ivano Dračo sūnus. „Sėdome į autobusą linksmai nusiteikę ir juokaudami“, – pasakojo jis. Maksymas ir jo bendramoksliai buvo paskirti į tarnybą dozimetrų kontrolės postuose, esančiuose draudžiamosios zonos pasienyje. Vaizdas vėrė širdį. „Atvykstantieji daugiausia buvo seni, kuproti vyrai bei moteriškės ir maži vaikai“, – prisiminė Maksymas. Jis ir jo bendramoksliai neturėjo jokios apsaugos ir, praleidę keletą dienų patruliuodami šioje teritorijoje, patys atsidūrė ligoninėse.

Ukrainos pareigūnai susidūrė su dilema, kas galima ir kas turėjo būti pasakyta apie reaktoriaus keliamą grėsmę plačiajai visuomenei. Užsitęsusi informacijos blokada, diriguojama iš Maskvos, niekur kitur nebuvo tokia akivaizdi ir skandalinga, kaip pačioje draudžiamojoje zonoje. Čia po avarijos Pripetės laikraštis nutraukė savo publikacijas, bet Černobylio laikraštis „Prapor peremohy“ („Pergalės vėliava“) vis dar buvo leidžiamas, nors ir buvo draudžiama rašyti bet ką apie avariją ir jos pasekmes.

Kol regiono žmonėms radiacija „dalijo“ ligas, o šie pagal nurodymus pakavosi daiktus evakuacijai, laikraštyje apie avariją nebuvo išspausdinta nė vieno žodžio nei balandžio 29-osios, pirmajame po sprogimo, nei kitos dienos, gegužės 1-osios, numeryje. Pirmajame pastarojo puslapyje išspausdintas Lenino portretas ir partijos šūkiai, viename kurių, paimtame iš Gorbačiovo pranešimo XXVII partijos suvažiavimui, tvirtinama: „Sovietų žmonės gali būti užtikrinti, kad partija giliai suvokia savo atsakomybę dėl šalies ateities.“

Liaško komisijos susirinkime Anatolijus Romanenka darė spaudimą dėl didesnio atvirumo. „Mes norime žmonėms pasakyti tiesą, bet tai padaryti vengiame“, – susirinkusiesiems pasakė jis. Visgi Liaško, atmindamas apie Maskvos turimą informacijos monopoliją, nenorėjo daryti jokių viešų pareiškimų apie avariją. Jis mestelėjo pasiūlymą parengti televizijos pranešimą apie sunaikintą jėgainę ir paprašė atidėti diskusijas šiuo klausimu iki kitos dienos, kai jie susidarys geresnį vaizdą apie visą situaciją.

Ukrainos KGB vadovas Stepanas Mucha neprieštaravo. Vienintelis jam susirūpinimą keliantis dalykas buvo informacijos politikos derinimas su Maskva. „Maskva platina informaciją nesuderinusi jos su mumis, – pasakė jis. – Jie parašo, kad sunkiai susirgo 17 žmonių, mes rašome, kad 30.“ Jie nusprendė nieko nedaryti. Kitame komisijos susirinkime gegužės 4-ąją Liaško galiausiai pasakė Romanenkai paruošti informaciją plačiajai visuomenei apie tai, kaip apsisaugoti nuo radiacijos. Jis dar pridūrė: „Rytoj pateiksime tekstą Ukrainos politbiure ir, jeigu bus duotas sutikimas, vėliau tą pačią dieną jį paskelbsime.“

Padlaižiavimas Maskvai buvo neatsiejama Ukrainos politinio elito istorinės DNR dalis. Ukrainos pareigūnai atidėliojo viešus skelbimus, kuriuos manė esant būtinus siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, ir sumenkino radiacijos poveikio ekologijai rimtumą, kadangi bijojo Komunistų partijos šulų priekaištų. Jie buvo pasišovę įgyvendinti vyriausybės nustatytas kvotas žemės ūkio produkcijai stipriai užterštose vietovėse. Sovietų vyriausybė sunkiai išmaitino savo piliečius ir importavo 45 milijonus tonų grūdų bei apie 1 milijoną tonų mėsos jau vien per 1985 metus. Maskva pasikliovė stabiliu žemės ūkio produkcijos tiekimu iš Sovietų Sąjungos aruodo – Ukrainos.

Valymo operacijos darbuotojai, kurių daugelis buvo rezervistai, žinomi kaip „biorobotai“, ruošiasi lipti ant sunaikinto reaktoriaus stogo šalinti radioaktyvių nuolaužų su kastuvais ir rankiniais dviračiais karučiais. 1986 m. spalis. Igoris Kostinas, „Sputnik“ medžiaga. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Liaško komisija davė nurodymą milicijai ir karinėms pajėgoms patruliuoti draudžiamojoje zonoje. Mažiau aišku buvo, ką daryti su visais pasėliais laukuose. Iš šios teritorijos pasitraukti priversti žemdirbiai paliko ne tik savo namus, bet ir 10 000 hektarų žiemos pasėlių ir 13 000 hektarų pavasario, taip pat ir 45 000 hektarų pasodintų bulvių. Iki galo nesuvokdama radiacijos poveikio, valdžia bandė, ką galėjo, iš derliaus išgelbėti.

„Radioaktyvi tarša nekelia beveik jokio pavojaus pasėlių auginimui, – Liaško komisijai gegužės 4-ąją pareiškė pernelyg optimistiškai nusiteikęs Ukrainos žemės ūkio ministras Oleksandras Tkačenka. – Esant 80 rentgenų, nukenčia 25–30 procentų žiemos pasėlių, o visiškai jų netenkama esant 330 rentgenų.“ Jiems buvo pateikiami daug mažesni skaičiai. Taigi, pasak Ukrainos kolektyvinių ūkių sektoriaus lyderių, tai, ko radiacija nesunaikino iš karto, buvo tinkama vartoti.

Ir tik tada, kai Maskvos valdininkai uždraudė savo miesto parduotuvėms ir turgavietėms pirkti ukrainietiškų daržovių, Ukrainos valdžia pradėjo abejoti savo pačių politikomis. Visgi kurį laiką jie leido gaminti sviestą iš karvių, ėdančių radioaktyvią žolę, pieno. Šalyje, kurioje buvo nuolatos jaučiamas maisto stygius, manyta, jog negalima atsisakyti jokių žemės ūkio produktų, net ir tų, kurie atkeliavo iš draudžiamosios zonos.

Liaško ir jo kolegoms diskutuojant, ką daryti ir kiek pasakyti apie avariją, radiacijos situacija naujai nustatytoje 30 kilometrų draudžiamojoje zonoje ir už jos sparčiai blogėjo. Radiacijos lygis, kuris buvo pradėjęs mažėti po sprogimo, dabar vėl ėmė kilti. Balandžio 27 dieną reaktorius išmetė apie 4 milijonus kiurių radioaktyviųjų dalelių; gegužės 1-ąją šis skaičius buvo sumažėjęs perpus, bet šoktelėjo atgal iki 4 milijonų kiurių gegužės 2-ąją, dieną, kai Ryžkovas ir Ligačiovas lankėsi teritorijoje. Gegužės 3 dieną pasklidęs radioaktyvumas pasiekė 5 milijonus kiurių, o gegužės 4-ąją pakilo iki 7 milijonų.

Kas sukėlė tokį dramatišką radioaktyvumo augimą ir kur tai galėjo nuvesti? Branduolinės energetikos mokslininkai buvo sumišę. Viena teorija buvo ta, jog ant reaktoriaus numesti 5000 tonų smėlio, švino, molio ir boro neleido vykti šilumos mainams tarp reaktoriaus šerdies ir išorinio oro, kartu leidžiant deguoniui patekti į reaktorių ir paspartinti grafito degimą jo šerdyje. Buvo nuspręsta nutraukti išmetimų iš sraigtasparnių operaciją, bet situacija vis blogėjo.

Buvo nuogąstaujama, kad perkaitęs reaktorius, slegiamas sunkaus svorio, pradegins betoninius pamatus iki ketvirtojo bloko žemiausio pagrindo, kuriame buvo pilna vandens, pripumpuoto per pirmąsias valandas po avarijos. Tai galėjo sukelti dar vieną sprogimą, potencialiai daug galingesnį nei balandžio 26-ąją. Kai kurių teigimu, į atmosferą išlėkė iki 10 procentų reaktoriaus šerdies. Jei tai buvo tiesa, likusieji 90 procentų galėjo būti nusviesti tūkstančius kilometrų nuo Černobylio, tuomet pirmasis sprogimas tebūtų globalios katastrofos uvertiūra.

Kol mokslininkai buvo sutrikę ir nežinojo, ko tikėtis, vietos valdžia buvo įsibaiminusi dėl naujo sprogimo tikimybės. Susirūpinę dėl dešimčių tūkstančių gyventojų perkėlimo logistikos, vadovai neužmiršo reaktoriaus būklės, kuri, kaip jiems buvo žinoma, blogėjo. Galima buvo sekti tik vieną esminį rodiklį – temperatūrą reaktoriuje.

„Jie negalėjo rasti jokių būdų reaktoriaus temperatūrai, kuri augo 100 laipsnių kas 24 valandas, sustabdyti, – prisiminė Kijevo regiono žemės ūkio vadovas Vasylis Synko, dalyvavęs valstybinės komisijos posėdžiuose ir supratęs visą pavojaus mastą. – Avarijos metu temperatūra buvo 1200 laipsnių. 2200 laipsnių vertė buvo laikoma kritine riba, kurios reaktoriui buvo negalima leisti pasiekti, kadangi tai galėjo sukelti naują, šimtus kartų didesnį sprogimą nei ankstesnis. Tokiu atveju visa Ukraina ir Europa taptų visiškai negyvenama dykyne.“

Synko apie naują reaktoriaus skleidžiamą pavojų sužinojo per valstybinės komisijos posėdį, kuriame dalyvavo vėlyvą gegužės 2-osios naktį. „Gegužės 3-iąją 3 val. nakties po susirinkimo ėjau į darbą, – prisiminė jis. – Pro šalį važiavo pilni žmonių autobusai, sunkvežimiai su bliaunančiais, žviegiančiais, mūkiančiais gyvuliais. <…> Ant rankų pirštų suskaičiavau: balandžio 26-a, 27-a, 28-a, 29-a, 30-a, gegužės 1-a, 2-a, 3-ia, per kurias reaktoriaus temperatūra jau pakilo 800 laipsnių, tame simboliniame termometre pasiekdama 2000 laipsnių Celsijaus. Taigi siaubinga, neatitaisoma nelaimė galėjo įvykti bet kuriuo momentu, nors teoriškai iki tokio kritinio taško buvo likusios dvi dienos.“

Tą naktį Synko pavyko apsaugoti tūkstančius žmonių nuo tolesnio radiacijos poveikio. Per ankstesnes dienas karinės pajėgos per Desnos upę buvo nutiesusios pontoninį tiltą, kad būtų galima evakuoti gyventojus ir gyvulius iš šiaurinių rajonų nuo upės. Tiltas padėjo evakuacijai, bet išderino įprastinį laivybos kursą. Jau gegužės 3-iąją prie tilto susibūrė nemažai laivų, kurie negalėjo pristatyti krovinių į Baltarusijos uostus. Valstybinės komisijos vadovas Borisas Ščerbina įsakė laikinai išmontuoti pontoninį tiltą, kad galėtų praplaukti laivai.

Synko Ščerbinos nurodymas kėlė siaubą. Jo vykdymas reiškė, kad turėjo būti sustabdyti pilni keleivių autobusai, kairiojo Desnos kranto neleidžiama palikti ir pasiekti saugaus prieglobsčio dešiniajame sunkvežimiams su gyvuliais. „Jei jiems nebuvo leidžiama patekti į kitą pusę, žmonėms reikėjo naktį praleisti autobusuose veikiamiems radiacijos. O ką darys alkani gyvuliai? Šiurpas ėjo vien apie tai pagalvojus“, – prisiminė Synko. Kartu su regiono partijos vadovu jam pavyko įtikinti Ščerbiną leisti žmonėms ir gyvuliams pravažiuoti prieš tilto išardymą ir leidimą plaukti laivams. Synko galėjo atsidusti su palengvėjimu.

Tarp evakuojamųjų iš Černobylio apylinkių, priverstų palikti savo namus pirmosiomis gegužės dienomis, buvo ir stačiatikių bažnyčios parapijiečiai iš Krasnos kaimo, esančio netoli Černobylio. Nurodymas evakuoti šį kaimą labai nustebino parapijos šventiką tėvą Leonidą, kuris tikėjo ne tik Dievą, bet ir sovietų mokslo galia.

„Dabar mūsų mokslas yra galingas, jis išspręs visas problemas“, – savo žmonai iš karto po sprogimo pasakė jis. Tėvo Leonido tikėjimas mokslo galia subyrėjo kaip kortų namelis gegužės 2 dieną, kuri išpuolė Didįjį penktadienį. Apie 14 val. jam švenčiant liturgiją kaimo bažnyčioje, parapijiečiai prie jo priėjo pasakyti, kad į Černobylį atvyko Komunistų partijos komiteto atstovai. Jie sušaukė visų suaugusių kaimo žmonių susirinkimą. Mišios turėjo būti nutrauktos.

Partijos pareigūnai kolūkiečiams ir žemdirbiams pranešė, kad jie turi keturias valandas pasiruošti evakuacijai – atominė elektrinė buvo per arti ir jiems čia pasilikti negalima. Iš tikrųjų nuo bažnyčios, esančios ant kalvos, tėvas Leonidas ir jo parapijiečiai galėjo matyti ant reaktoriaus krovinius metančius sraigtasparnius. Kaip ir Pripetėje, taip ir Krasnos gyventojams buvo pasakyta, kad jie išvyksta tik trims dienoms ir turi pasiimti tik būtiniausius daiktus. Nuo Černobylio radioaktyviųjų iškritų labiausiai nukentėjo vaikai: XX a. 10-ąjį dešimtmetį Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje užregistruota 3000 skydliaukės vėžio atvejų tarp vaikų, kuriems mažiau nei keturiolika metų. Fotografijose – vaikai, gimę likvidatorių ir persikėlusiųjų iš Černobylio draudžiamosios zonos šeimose. Kijevo Černobylio muziejaus ekspozicija, 2013 m. gegužė. Oktay Ortakcioglu, „iStock, Getty“ medžiaga.

Tačiau kaimų evakuacija pateikė keblumų, kurių nekilo evakuojant miestus: pasiimti kartu su savimi kaimiečiai primygtinai reikalavo ir turimas karves, kiaules, žąsis ir triušius. Pagaliau gegužės 3-iosios 2 val. nakties buvo atsiųsti sunkvežimiai galvijams. „Turėtumėt pamatyti, kas vyko! – prisimindamas pasakojo tėvas Leonidas. – Jie užrašinėjo duomenis, kas kiek gyvulių vežasi, jų svorį, tada varė juos į sunkvežimius ir gabeno į numatytas vietas.“

Tik pakilus saulei ir kai gyvuliai buvo išvežti, paimti kaimiečių atvažiavo autobusai. „Aš rūpinausi visais šiais žmonėmis, – prisiminė tėvas Leonidas, – lankiau ligonius, dalijau komuniją tiems, kuriems jos reikėjo. Čia buvo senų vyrų ir moterų, ligonių, kurie gulėjo patale jau ilgus metus.“ Kai kurie atsisakė būti evakuoti. „Mes liksime čia, tėve. Mes niekur nevyksime. Vis tiek juk mirsime“, – šventikui sakė jie.

Tėvas Leonidas stengėsi, kiek galėjo, įkalbėti senyvus žmones išvykti kartu su savo šeimomis. Grieždami dantį jie paklausė jo patarimo. Šventikas užrakino bažnyčią, palikdamas visus savo apdarus ir ikonas su viltimi, kad netrukus sugrįš, padavė raktus parapijos vyresniajam ir įlipo į autobusą. Autobusai pagaliau pajudėjo. „Mes palikome Krasną, – prisiminė tėvas Leonidas, – visi sielojosi, kad turi palikti namus, žmonės verkė. Jie vienas kitą laimino ore brėždami kryželį ir vildamiesi sugrįžti.“

Kylančios įtampos ir visiškos nežinomybės atmosferoje šventikas ir jo bažnyčia patraukė net ir kaimo valdžios atstovų komunistų dėmesį. Vienas pareigūnas pasiūlė su tėvu Leonidu išgerti, kai sugrįš. Kai dvasininkas atsakė, kad jis negeria, kitas pareigūnas atsakė: „Nieko tokio. Jūs – šventikas, o mes – komunistai: kai sugrįšime ir nebus ko bijoti, tokia džiugia proga išlenksime po šimtą gramų. Kad tik sugrįžtume.“

Žemėlapis. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Taip niekada nenutiko. Nutrūkus mišioms bažnyčioje, tėvas Leonidas Velykų liturgiją šventė Černobylyje. Nakties vigiliją užbaigė Velykų duonos šventinimas 3 val. nakties Velykų sekmadienį, gegužės 4 dieną. Jau 9 val. ryto tėvas Leonidas, jo sūnus ir likę Černobylio gyventojai sulipo į autobusus ir paliko miestą. Velykinis egzodas iš Černobylio prasidėjo.

Kijevo regiono žemės ūkio skyriaus vadovas Vasylis Synko, palikdamas savo komunisto titulą nuošalėje, taip pat šventė Velykas pagal senąsias stačiatikių tradicijas. Į savo darbą po susitikimo su valstybine komisija gegužės 3-iąją jis grįžo ne tik prislėgtas, bet ir maištaujantis. Susidūrus su tuo, kas galėjo virsti globalia katastrofa, jis atsisakė paklusti, jo manymu, absurdiškiems nurodymams iš viršaus.

Pasakęs savo pavaldiniams nustoti rinkti duomenis civilinės apsaugos vadovybei, siekiančiai susekti ir fiksuoti, koks skaičius gyvulių evakuotas iš draudžiamosios zonos, Synko už tai atsakingam pulkininkui liepė nešdintis. Pulkininkas grasino pranešti apie Synko nepaklusnumą savo valdžiai, bet Synko tai nerūpėjo. Jis tikėjo, kad egzistavo aukštesnė instancija. Artėjo stačiatikių Velykos.

„Slapčia atsinešėme bulvių ir marinuotų grybų, ant stalo pastatėme butelį karčiosios ir pasiruošėme šventinę vakarienę, arba, kaip pridera, pusryčius, – pasakojo Synko, prisimindamas Velykų vaišes su savo darbuotojais. – Juk buvo Velykų rytas. Nors tada save laikėme ateistais, po nelaimės prisiminėme savo išmintingųjų protėvių pranašystes apie pasaulio pabaigą ir pakėlėme akis į dangų maldai. 

Kažkas visgi yra – kažkas daug stipresnis ir įtakingesnis nei Komunistų partijos Centro komitetas. Taigi viskas jo rankose.“ Nelaimės akivaizdoje ateistai virto tikinčiaisiais, o komunistinės ideologijos, kaip ir Maskvos, galia tirpo veikiama radiacijos Černobylyje.

Velykų sekmadienis pasirodė blogiausia diena, kokia tik buvo užfiksuota radioaktyvios emisijos iš reaktoriaus atžvilgiu. Ji padidėjo nuo 5 milijonų kiurių dieną prieš iki 7 milijonų. Pagal KGB pranešimus, radiacijos lygis netoli reaktoriaus, kuris gegužės 1-ąją sudarė 60–80 rentgenų per valandą, pakilo iki 210 rentgenų per valandą gegužės 4 dieną.

Be to, mokslininkai reaktoriaus skleidžiamoje radiacijoje užfiksavo padidėjusias rutenio-103 koncentracijas. Kadangi rutenis tirpsta aukštesnėje nei 1250 laipsnių Celsijaus temperatūroje, tai buvo įrodymas, kad reaktoriuje didėjo karštis. Tada pirmadienį, gegužės 5-ąją, pasiekė dar viena stipraus radiacijos padidėjimo banga. Tą dieną reaktorius paskleidė rekordinį radiacijos kiekį, vertinamą apie 8–12 milijonų kiurių.

Negalėdama paveikti to, kas vyko atominėje elektrinėje, Ukrainos valdžia dėjo visas įmanomas pastangas evakuacijai iš draudžiamosios zonos paspartinti. „Gegužės 3-iąją gyventojų evakuacija (9864 žmonės) iš 10 kilometrų zonos iki Borodiankos apylinkių buvo baigta; taip pat evakuota 12 180 stambiųjų raguočių, – skelbiama tos dienos KGB pranešime. – Visiška evakuacija iš 30 kilometrų zonos yra numatyta gegužės 4-ąją ir 5-ąją.“ Lengviau buvo pasakyti nei padaryti. Naujai evakuacijai turėjo būti pasiruošę dar 30 000 žmonių.

„Evakuacija buvo vykdoma itin sunkiai, – prisiminė Vasylis Synko. – Galėjo susidaryti įspūdis, kad vyksta karas. Kildavo panika, sumaištis, buvo priimami neapgalvoti sprendimai, vis dėlto atsakingų už žmonių išvežimą iš šios zonos asmenų veiksmuose dominavo ištvermė, drąsa ir pasiaukojimas. Visi žinojo, kad kiekviena diena ir valanda, praleista šioje vietoje, turės mirtiną poveikį kiekvieno individo organizmui.“

Daugelis vietinių – tiek pareigūnų, tiek ir eilinių darbininkų bei žemdirbių, dar menančių Antrojo pasaulinio karo dienas – evakuaciją lygino su karo meto patirtimi, kai žmonės arba buvo siunčiami į Rytus sovietų valdžios, arba turėjo bėgti į miškus, jei norėjo išvengti vokiečių bausmės už partizaninę veiklą.

Visgi tai buvo skirtinga. Tuomet jie žinojo, kas yra priešas, ir miškas suteikė jiems slėptuvę. Dabar pavojus tykojo visur, o miškas, kuris jiems padėjo išgyventi Didžiuoju Ukrainos badmečiu 1932–1933 metais ir buvo prieglobstis, slepiantis nuo Vokietijos represalijų, buvo pati pavojingiausia vieta. Lapai ant medžių ir žolė kaupė stulbinančius radiacijos kiekius. Viena miškinga vietovė šalia Pripetės netrukus tapo žinoma kaip Raudonasis miškas: paprastosios pušys paraudonavo nuo smarkios radiacinės taršos. Vieno gretimo kaimo Stracholisijos, arba Siaubo miško, pavadinimas staiga įgavo naują bauginančią reikšmę.