Pandemijos pradžios beprotybė užfiksuota ironiškame Kęstučio Šapokos romane „Sakmė apie Juozą“

Šiandien jau dažnas prisiminęs pandemijos pradžią – mūsų visų stiprias reakcijas į akimirksniu sustojusį gyvenimą, kiekvieno naujo atvejo analizę, perdėtą higienos išaukštinimą – nusišypsome. Rašytojas Kęstutis Šapoka šį laiką aprašė savo naujame romane „Sakmė apie Juozą“ („Kitos knygos“, 2022 m.). Ši knyga – antiutopija. Nuo kitų ji skiriasi štai kuo: joje ne numatoma ateitis, o nebijant ironizuoti analizuojama naujoji realybė.

Pagrindinis knygos veikėjas Juozas – tylus šiuolaikinis kultūros vadybininkas. Jam keturiasdešimt su viršum. Juozo automobilio durelės iš vairuotojo pusės neatsidaro, todėl jis naudojasi keleivio puse. Laisvalaikiu su vyrais, vadinančiais jį Kultūrke, pažaidžia futbolą, kartais vienas nuvažiuoja į centrą. Prarydamas nepatenkintos žmonos replikas stebi naujienų srautą internete. Vaizdai „Google“ žemėlapiuose ima skirtis nuo kintančio miesto tikrovės, bet Juozo gyvenimas teka savo vaga. Ir vieną dieną prasideda tikra apokalipsė. Panašu, kad ir Juozo gyvenimas pagaliau pasikeis.

Naujienų srautas užvaldo Juozo mintis. Romanas detaliai remiasi žiniasklaidos nuorodomis (jos pateikiamos knygos gale) – taip literatūroje perteikiamas istorinis įvykis, kaip žmonės reagavo į pasaulinį pokytį, po kurio gyvenimas iš esmės pasikeitė. „Sakmė apie Juozą“ – tarsi literatūrinis koliažas: tampa nebeįmanoma atskirti, kur autoriaus išmonė, o kur – realios žiniasklaidos citatos.

K. Šapoka – ypatingo braižo ir ypač savito požiūrio rašytojas, radęs gerbėjų tarp konceptualesnės, intelektualesnės literatūros skaitytojų. Autoriui, kuris yra ir menotyrininkas, būdinga konstruoti savotiškus koliažus tekstais, pasitelkti ryškius intertekstus ir įžūlokai juos naudoti (iš esmės antisnobiška, antielitistinė autoriaus pajauta), sulieti „žemąją“ ir „aukštąją“ kultūras.

Kalbėdamas apie vadinamąjį „low life“, „žemajai“ kultūrai priskiriamą gyvenimą, autorius taip ištobulina kūrinio formą ir kalbą, kad kūrinys neabejotinai tampa aukštosios kultūros dalimi su daugybe apgalvotų formos ir turinio ėjimų. Pavyzdžiui, „Sakmė apie Juozą“ prasideda ir baigiasi futbolo rungtynėmis. Detaliai aprašomos rungtynės kalba apie sociokultūrinius vyrų 40+ santykius, jų mentalitetą, realybės fragmentus, verslininkų komandos draugų santykius su kultūros atstovu Juozu – vienas teksto sluoksnis atsiskleidžia, persimato kaip koliaže per kitą.

Be šio romano, K. Šapoka yra parašęs knygą „Pušis, kuri juokėsi“ („Kitos knygos“, 2018 m.). Jai, kaip ir „Sakmei apie Juozą“, būdinga savita atodaira į lietuvių klasiką, šiuolaikinis socialinis realizmas, literatūrinio koliažo technika, žemųjų sluoksnių kalba, natūralistinis šiuolaikinės tikrovės vaizdavimas ir šapokiška ironija.

„Knygos veikėjas (ypač pagal charakterį) iš dalies yra ir Baltušio Juza, kuris, užsidaręs savo kiaute, tarsi (ne)reaguoja į istorinius įvykius ir aplinkinį pasaulį“, – sako K. Šapoka. Lietuvių literatūros klasika mums dabar atskleidžia tuometinį gyvenimą, buitį, santykius. „Sakmė apie Juozą“ irgi fiksuoja, kaip gyvename šiandien ir kaip žiniasklaidos laukas tampa mūsų mintimis.

Pagrindinio romano veikėjo kultūros vadybininko, stumiančio laiką prie „Excelio“ lentelių, pareigos autoriui gerai pažįstamos. K. Šapoka – Vilniuje gyvenantis profesinis klajoklis, visą gyvenimą ieškantis savęs tai vadinamojoje aukštojoje kultūroje, tai antielitinėje proletarinėje savimonėje: nuo pagalbinio darbininko nudreifavęs į vaizduojamąjį meną, tada pabėgęs į dailės kritiką ir dailėtyrą, paskui – į parodų kuravimą. Iš vadinamosios šiuolaikinio vaizduojamojo meno sistemos likimo nublokštas į filosofiją… ir, galų gale, atsibastęs į literatūrą.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.