Knygų tinklaraštis

Man labai patinka tokios keistos knygos, kuriose aprašomas keistas, sutrikęs žmonių gyvenimas, o pats rašymo stilius irgi toks kasdieniškas, įvykius fiksuojantis, tikrai nepretenduojantis į išraiškingiausios, literatūriškiausios kalbos apdovanojimą. Tie žmonės man gali būti ir visai nežinomi – svarbu, kad tas knygos keistumas ir jų gyvenimai būtų bent kažkuo unikalūs. Tokio jausmo gavau iš Knausgardo knygų ciklo, „Berniukas nuryja visatą“ knygos ir toje pačioje Eleonoroje Olifant to buvo, tik su aiškesniu moralu ir daugiau veikėjų išraiškos. Pirmi du minėti kūriniai – biografiniai ir tikrai labai kieti. „Smulki žuvelė“ taip pat yra autobiografija, tačiau paėmusi knygą į rankas to iškart nesuvokiau. Nors ir pavardė autorės liudija ir galėjau susivokti, bet… Bet mano akis patraukė kiti dalykai. Paminėtas keistas ryšys su tėvu, vaiko bandymai įsitvirtinti, keistuoliškas gyvenimas su nepastovia motina… Būtent tai, ką visos tos mano mėgstamos keistos ir sutrikusios kasdienybės fiksavimo knygos turi! Čiupau skaityti ir… Juk čia Stevo Jobso dukros prisiminimai… Bus įdomu. Skaityti daugiau...

Vos baigęs tris klases, Simonas Jurkevičius (33) kartu su tėvais išsikėlė gyventi į Italiją. Prisijaukino Romos miestą, dirbo jo gidu, o šiemet pristato ir unikalią knygą „Amorroma. Amžinojo miesto gidas“. Skaityti daugiau...

Aš labai laukiau šios knygos. Labai labai. Prieš kelis metus skaityta pirmoji Donato knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ paliko didžiulį įspūdį. Man patinka, kai knygos tave pagauna, o ši pagavo. Galvojau, kad apie dalykus žinau pakankamai, o nežinojau nė velnio. Minėtosios knygos dėka ir akiratį praplėčiau, ir sužinojau daug naujo, ir susipažinau su taip gerai ir taip reikalingai rašančiu autoriumi. Šią knygą paminėjau kaip vieną geriausiai su feminizmu supažindinusių knygų savo kitoje apžvalgoje apie kitą knygą, kuri feminizmą šiek tiek pritempinėjo, naudodamasi tuo, jog dabar tema yra žiauriai „užhypinta“ (kaip buvo nutikę ir su vegetarizmu, veganizmu ir t.t) ir ne visada viešojoje erdvėje savo vaidmenį suvaidina tinkamai. Ir vienas žmogelis, „didysis feministas“, nė velnio nesupratęs, ką norėjau pasakyti, piktinosi mano žodžiais, teigė, kad nesuvokiu moterų kovos svarbos ir dar mada išvadinu. Ir dar, kad O DIEVAI, remiuosi VYRO parašyta knyga (apžvalgoje Donato knygą įvardijau kaip stiprią šia tema). Taip, vyro. Kuris daug geriau ir sveikiau supranta šimtus dalykų, apie kuriuos didžioji dalis „kovotojų už pasaulio taiką“ tik garsiai rėkt ir sugeba. Bet ką. O ar feminizmas nėra apie lygybę? Ne apie kurios nors lyties išaukštinimą? Donatas rašo apie provokuojančius dalykus, apie tai, apie ką kalbėti baugu, apie tai, ką dažnas gal ir nori pasakyti, bet neranda žodžių. Jis rašo apie šiandien ir tai daro labai gerai. Skaityti daugiau...

Pernai metais Ahnhem ir jo „Beveidės aukos“ buvo visiškas mano atradimas. Detektyvas toks geras ir taip kokybiškai, apgalvotai ir talentingai parašytas, kad paliko mane be žado. Aš skaitau krūvas trilerių ir krūvas detektyvų, tad mane nustebinti tikrai sunku. Palyginti turiu su kuo, dažnai prie leidinių priakabiauju, sakydama, kad tą jau skaičiau, tas atsikartoja, tą nuspėjau… O čia – skaičiau be žado, be atsitraukimo ir be noro užbaigti.  Kai pamačiau, kad „Baltos lankos“ leis antrą rašytojo knygą – spygavau iš laimės. O kai pamačiau, kad jis dar ir į mugę atvyksta – meldžiausi, kad tomis dienomis turėčiau sveikatėlės iki šventės nukakti. Skaityti daugiau...

Neradusi norimos knygos apie Kalėdas savo vaikams, Alina Vyšniauskienė ėmė ir parašė tokią. „Kalėdų belaukiant“ – smagi knyga, padėsianti mažiesiems sulaukti gražiausios metų šventės. Skaityti daugiau...

Antrasis pasaulinis karas, genocidas, holokaustas, Aušvicas, Birkenau – temos ir skauduliai, kurie vis dar labiausiai jaudina pasaulį. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis. Juk tai kol kas  baisiausias pasaulio įvykis, tragiškiausias ir žiauriausias susidorojimas žmonijos istorijoje iki šiol. Nenuostabu, kad net praėjus tiek metų rašytojus ši tragedija vis dar įkvepia, išgyvenusiųjų prisiminimai vis dar graudina, liudijimai ir dokumentika sukrečia iki sielos gelmių. O šiais metais Lietuvos knygų leidybos padangėje kaip niekad daug romanų šia tema pasipylė. Ir tikriausiai didžiausią atgarsį sukėlė Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Mano galva, žmones labiausiai traukė tai, jog rašytoja atpasakoja jai pasakotą tikrą istoriją, o tokios visada randa vietos skaitytojų širdyse. Na, o „Galutinė stotis – Aušvicas“ – tuo klausimu dar ypatingesnė knyga. Ji – vienintelė nuo pradžios iki galo parašyta būtent Aušvice, būtent duotuoju laiku kenčiant ir patiriant viską, apie ką net kalbėti skauda. Skaityti daugiau...

Problema, su kuria susiduria daugelis, o šneka apie tai retas. Savo knyga „Kai atgimsta viltis“ tylą sulaužiusi Gintarė Jankauskienė (33) prisipažįsta, jog kalbėjimas ją išlaisvino. Skaityti daugiau...

Neabejotinai, karas yra siaubingas dalykas. Tiek beprasmių mirčių, tiek nereikalingo skausmo, tiek iššaudytų ir susprogdintų gyvenimų. O dėl ko? Valdžios? Galios? Teritorijos? Žodžiu – dėl nieko. O Antrasis pasaulinis karas žiaurumu nurungtų bet kurį kitą dėl sąmoningo tautos naikinimo. Juk atrodo nesuvokiama tiesiog pasirinkti tautą, nuspręsti, kad ji šiam pasauliui netinkama ir engti kiekvieną jos žmogų. Nesuvokiama – nuspręsti, kam lemta gyventi, o kam ne, ar ne? Atrodo, žydų genocidas iškart po karo turėjo būti pamoka. Ir buvo. Didžiajai pasaulio daliai. O Šiaurės Karolinoje net ir po karo, Eugenikos programos dėka, taip buvo sprendžiami žmonių likimai. Būtent po Antrojo pasaulinio karo ši – priverstinės sterilizacijos – programa dar labiau išbujojo. Eugenikos programos tikslas buvo sukurti tobulą visuomenę atsijojant „netinkamus“ žmones. Šiaurės Karolinoje vaikai būdavo sterilizuojami jau nuo 10 metų už prasižengimus mokykloje, blogus pažymius, nesutarimus su mokytojais ar socialinėmis darbuotojomis. Sterilizuodavo tiek nusikaltėlius, tiek… per menko intelekto ar nepasiturinčius gyventojus. Ir žinoma – juodukus. Eugenikos programa valstijoje veikė trejus metus, per kuriuos buvo sterilizuota apie 8000 žmonių. Valstybės mastu – 100 000 žmonių. Skaityti daugiau...

„Vegetarę“ perskaityti norėjau labai seniai, tačiau knyga niekaip nepakliūdavo man į rankas. Jau žinote, kaip mėgstu gražius viršelius, o pamačiusi šį, visai galvą pamečiau. Iš pradžių neatsidžiaugiau gėlėmis, spalvų grožiu, o akyliau įsižiūrėjusi, sustingau. Tarp lelijų žiedų pamačiau įsipynusį liežuvį, pasislėpusį žalios mėsos gabalą, šautuvą, žmogaus pirštus… Vaizdas toks groteskiškas, toks šokiruojantis, toks bjauriai gražus, kad skaitymo metu nuolat jį tyrinėjau, net liesdavau atsargiai – kaip kokį meno kūrinį. Pati knyga ne ką mažiau šokiruojanti, atstumianti, nuostabi, gąsdinanti ir turinti tiek gelmės, kiek jokioje kitoje knygoje, skaitytoje šiemet, neradau. Matot, kiek vienas kitam prieštaraujančių būdvardžių apie „Vegetarę“ pasakiau? Bet knyga būtent tokia! Skaitant ją, manęs neapleido nemalonūs jausmai: tarsi psichodeliniame košmare plaukiočiau, o kartu mėgavausi kiekvienu puslapiu. Skaityti daugiau...

Ūžia dabar Černobylio banga… Visi nori viską žinoti, domėtis, keliauti, patirti. Tam paspirtį davė ir HBO serialas (nemačiau jo) ir labai laiku perleista Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. O ją aš skaičiau prieš krūvą metų, kai viso šito širšalo dar nebuvo. Bet net tada (tuo metu dirbau knygyne) ją greit nušlavė nuo lentynų. Ir pirko tikrai ne serialų prisižiūrėję veikėjai, o solidūs žmonės, su kuriais visad padiskutuodavom ir apie kitas Aleksijevič ciklo knygas. Skaičiau jas keturias, tačiau toji apie Černobylį paveikė labiausiai. Kitos liečia karo temą, o karas, kaip žinia, yra žmonių planuotas, vykdomas, tęsiamas ir kartais visai nuspėjamas, jaučiamas. Černobylio nelaimė buvo netikėta, neįtikėtinai žiauri, nesuvaldoma, o daugybė žmonių buvo tiesiog apgauti, jiems buvo šlykščiai primeluota ir tai, greičiausiai, skaudino labiausiai. Nors „Černobylio maldą“ skaičiau prieš n metų, iki dabar atsimenu ir visą tekstą, ir tamsią emociją, užsilikusią sieloje – tai viena paveikiausiaų mano skaitytų knygų ir nežinau, ar drįsčiau leistis į tą kelionę antrą kartą. Bet ne apie ją čia atėjau pašnekėti, o apie naujausią Černobylio temą liečiančią knygą. Ir nors bijojau, kad su ja buvo šokta „ant bangos“, bandyta spėt į populiarumo traukinį – viskas čia visai ne taip. Skaityti daugiau...