Pagalba tėvams, kad pokalbiai padėtų kurti ryšį ir skatintų bendradarbiauti

„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje.

Kaip kalbėti taip pat kaip ir mano jau aprašytą knygą Laimingi vaikai, galima priskirti knygų apie vaikų auklėjimą klasikai – pirmą kartą išleista 1980 metais ir nuo to karto ne sykį perleista, gausiai skaitoma ir aptarinėjama, išversta į daugybę kalbų. Na, bet kadangi knyga smarkiai orientuota būtent į tai kaip kalbėti su vaikais, o ne į platesnius auklėjimo aspektus, jos „amžius“ taip stipriai į akis nekrenta ir su šiandienine realybe nesikerta.

Knyga trumpa ir paprasta. Čia nėra daug teorijos – didžioji dalis informacijos pateikiama pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, tėvų-vaikų dialogus ir iliustracijas. Kaip kalbėti yra tarsi pratybos tėvams ir labiausiai praverstų tiems, kurie patarimus gali išbandyti čia ir dabar, t.y. namuose turintiems trimečius ir vyresnius vaikus, ir mažiau tinka tokiems kaip aš, kurie tiesiog mėgsta artėjantiems iššūkiams ruoštis iš anksto. Didelė tikimybė, kad didžioji dalis perskaitytų patarimų nepritaikyti iš kart labai greit pasimirš.

Dalinuosi su jumis pagrindiniais knygoje pateiktais principais.

Tėvai turi padėti vaikams susitaikyti su savo jausmais

Tai reiškia, kad turime priimti vaikų jausmus tokius kokie jie yra ir juos gerbti. Jei vaikas pasiskundžia, kad jam liūdna, neturime sakyti, kad neverta dėl tokio menkniekio jaudintis, o pabandyti suprasti mažo žmogaus problemas. Įdomus patarimas – kuo mažiau klausinėti vaiko ir leisti jam kalbėti pačiam. Pavyzdžiui, net jam grįžus iš mokyklos patariama neklausti kaip sekėsi, nekamantinėti smulkmenų iš vakarėlio, o tiesiog pasakyti „gera tave matyti sugrįžus“. Smalsu kaip tai suveiktų realybėje. Gal kas pabandysit ir pasidalinsit patirtimi? Dar vienas esminis patarimas – padėti įvardinti vaikui jo jausmus, kadangi jam pačiam tai padaryti dažnai sudėtinga. Pavyzdžiui „turbūt labai nusivylei“ ir pan.

Savo žodžiais tėvai turi skatinti bendradarbiauti, o ne priekaištauti dėl netinkamo elgesio

Čia turbūt vienas sunkiausiai realybėje įgyvendinamų elementų. Knygoje siūloma bendradarbiavimą skatinti įtraukiant vaikus į problemos sprendimą. Pastebėjus netinkamą elgesį reikėtų vengti kaltinimų, o konstatuoti faktą ir suteikti informacijos. Pavyzdžiui, „ant lovos numestas šlapias rankšluostis“ ir „nuo rankšluosčio sušlaps mano antklodė”. Dar siūloma pridėti informaciją kaip dėl to jaučiatės, pavyzdžiui „aš nenoriu miegoti šlapioje lovoje“. Visas šis komplektas turėtų paskatinti vaiką savanoriškai išspręsti problemą. Asmeniškai man labiausiai patikęs patarimas – palikti vaikams šmaikščius raštelius, tokius kaip „prašau pakabink mane, kad galėčiau išdžiūti“.

Tėvai turėtų ieškoti alternatyvų bausmėms

Šį patarimą turbūt esate girdėję ne kartą – bausmes turėtų pakeisti natūralios pasekmės. Užuot baudus vaiką, reikėtų aiškiai pasakyti kaip jaučiatės dėl jo elgesio, nekritikuojant charakterio. Tuomet išdėstyti savo lūkesčius, paaiškinti kaip pasitaisyti ir visuomet suteikti galimybę rinktis, į galimus variantus įtraukiant ir vaiko pasiūlymus, kaip būtų galima išspręsti problemą.

Didžiausia tėvų dovana vaikui – jo savarankiškumo skatinimas

Tam kad vaikas augtų savarankiškas, reikėtų kuo dažniau suteikti jam teisę pasirinkti. Pavyzdžiui, „kurių kelnių labiau norėtum – raudonų ar pilkų“. Taip pat reikėtų visuomet pastebėti vaiko pastangas ką nors atlikti savarankiškai ir jas gerbti, t.y. nekomentuoti, nemokyti kai kas nors neišeina, nebent švelniai patarti – „būtų lengviau, jei…“. Šis patarimas, ko gero atrodys labiausiai šokiruojantis tėvams – nepatarinėti vaikui sunku. Nepaisant to, autorės teigia, kad patarinėdamas žmogus pastato save į aukštesniojo poziciją, o norint sėkmingai kalbėtis su vaikais reikia siekti lygiateisiškumo. Taip pat siūloma neskubėti atsakyti į vaikų klausimus, o paskatinti juos pamąstyti pačius: „Įdomus klausimas, ką tu manai?“.

Vaikus reikia girti dažnai, tačiau atsakingai

Per daug išpūstas pagyrimas vaiko neįtikins ir jis savimi suabejos. Tokie žodžiai kaip geras, gražus ir fantastiškas verčia vaikus jaustis prastai. Todėl girti reikėtų kuo konkrečiau, įvardinant kas būtent vaiko elgesyje, piešinyje ar kitame darbelyje patinka. Pasak autorių geras pagyrimas turi du svarbiausius elementus: suaugęs maloniai apibūdina ką jaučia ir mato, o vaikas išgirdęs apibūdinimą gali pagirti pats save.

Vaikus reikia išlaisvinti nuo jiems suteiktų vaidmenų

Dažnai vaikui kartojant tam tikrus dalykus jie prisiima vaidmenis, pavyzdžiui peštuko, nerangaus, lėto ar pan. Pasirodo kenksmingi gali būti ne tik neigiami, bet ir per daug teigiami vaidmenys: visada gero ir paklusnaus vaiko vaidmuo gali trukdyti jam kalbėti apie tikruosius jausmus. Norint išlaisvinti vaikus nuo šito, siūloma ieškoti galimybių vaikui parodyti jo gerąsias savybes, atsiminti ypatingas akimirkas kai jis elgėsi kitaip, tarsi netyčia leisti išgirsti kuomet apie vaiką teigiamai atsiliepiate kitiems žmonėms. Vaikui vėl elgiantis pagal tą patį modelį, aiškiai išsakyti savo jausmus ir lūkesčius.

Apibendrinant

Knyga pilna paprastų ir gerų patarimų. Jei mano vaikas jau kalbėtų būtų tikrai smalsu išbandyti ir ką tik išvardintus punktus mielai pasikabinčiau ant šaldytuvo. Žinoma, kai kurie knygoje pateikti dialogai ir tobulai tegiamos vaikų reakcijos atrodo iš fantastikos srities, tačiau turbūt verta pabandyti. Man labai patiko autorių mintis, kad su dažnu iš mūsų tėvai tikrai taip nekalbėjo, tą sau taip pat galėtų pritaikyti ir dažnas lietuvis – sovietmečiu demokratiško auklėjimo principais mūsų tėvams domėtis buvo sudėtinga. Bet gražiausia tai, kad jei pasistengsim, mūsų vaikams tai bus natūrali jų „kalba“ – lengvai kalbėti apie savo jausmus ir lūkesčius, bendrauti su pagarba ir kartu ieškoti problemų sprendimo. Ir jiems auklėjant savo vaikus jau nereikės stengtis taip, kaip reikės mums.

Kodėl skaityti?

Jei turite problemų bendraudami su vaikais: vaikas vengia jums atsiverti, ar neklauso jūsų kai bandote koreguoti jo elgesį. Jei ieškote praktiškų patarimų, o ne teorijos.