Olga Tokarczuk: „Visuomet norėjau parašyti tokią knygą kaip ši. Sukurti ir aprašyti pasaulį“

Praėjus kiek daugiau nei dviem dešimtims metų po pirmojo Olgos Tokarczuk knygos „Praamžiai ir kiti laikai“ leidimo lietuviškai, pasirodo naujas šio romano leidimas. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis, išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ savo laiku ne tik Lenkijoje buvo skaitytojų pripažinta geriausia metų knyga, bet ir pagarsėjo visoje Europoje – buvo išversta į prancūzų, danų, olandų, vokiečių, ispanų, italų ir kitas kalbas.

„Kiek pamenu, visuomet norėjau parašyti tokią knygą kaip ši. Sukurti ir aprašyti pasaulį. Tai – istorija pasaulio, kuris, kaip ir visa, kas gyva, gimsta, vystosi ir miršta. Iš jos supratau, kad kiekviena istorija yra tik laiko įrankis ir kad iš esmės laikui ji visai nereikalinga“, – Olga Tokarczuk.

„Praamžiai ir kiti laikai“ – tai fragmentiškas romanas apie destruktyvią laiko galią. Jis pasakoja apie išgalvotą Praamžių kaimą, kurio nerasime jokiame žemėlapyje, ir jo mįslingus gyventojus. 84 romano skyreliai – tai „laikai“, primenantys kaleidoskopą, kuriame realizmas susipina su magija.

Nors laiko tema yra dažna ir randama daugybėje kūrinių, Olga Tokarczuk žengia kur kas toliau, nei dauguma laiko temą nagrinėjusių kūrėjų. O. Tokarczuk kalba ir apie laiko pajautą augaluose ir gyvūnuose – toje gyvybėje, kuri apie laiką šnekėti ir jo apmąstyti negali, tačiau neginčijamai vienaip ar kitaip nuo jo yra priklausomi. Dar įdomiau laiko egzistavimą suvokti daiktuose.

„Žmonės mano, kad jų gyvenimas daug intensyvesnis nei gyvūnų ar augalų, o juo labiau – daiktų. Gyvūnai nujaučia, kad gyvena intensyviau už augalus ir daiktus. Augalai sapnuoja, kad gyvena intensyviau nei daiktai. O daiktai tiesiog būna, ir tas buvimas yra labiau gyvenimas nei kas nors kita. <…>Daiktai – tai būtys, skendinčios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, skendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę. Tarkim, kad ir kavos malūnėlio.

Malūnėlis – tai toks materijos gabalėlis, kuriam įkvėpta malimo idėja.

Malūnėliai mala ir todėl egzistuoja. Tačiau niekas nežino, ką malūnėlis reiškia apskritai. Niekas nežino, ką viskas reiškia apskritai. Gal malūnėlis yra dalelė kokio nors visuotinio, fundamentalaus virsmo dėsnio, be kurio šis pasaulis negalėtų egzistuoti arba būtų visai kitoks. Galbūt kavos malūnėliai yra tikrybės ašis, apie kurią viskas sukasi ir vystosi, gal jie pasauliui svarbesni už žmones. O gal net tas vienintelis Misios malūnėlis yra pagrindas, ant kurio laikosi visa tai, kas vadinama Praamžiais.“

Ir kritikai, ir skaitytojai žavisi O. Tokarczuk kūrybos intelektualumu, gebėjimu atskleisti filosofines gelmes, vadindami tai magiškuoju realizmu, jos knygos išsiskiria ištobulintu pasakojimo menu, paprasta, skaidria kalba, poetiškais aprašymais, gebėjimu pažvelgti į vaizduojamus dalykus iš amžinybės perspektyvos. Tikrus įvykius derindama su išgalvotais, su mitais ir sapnais, rašytoja tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Olga Tokarczuk – Nobelio literatūros premijos laureatė, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti lenkų rašytoja. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną svarbiausių literatūros pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. 2019 m. į „Man Booker International Prize“ trumpąjį finalininkų sąrašą buvo įtrauktas ir kitas autorės romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. 2020 m. lietuviškai pasirodė antrasis knygos „Dienos namai, nakties namai“ leidimas. 2021 m. Rašytojų sąjungos leidykla dar planuoja išleisti Olgos Tokarczuk istorinį romaną „Jokūbo knygos“ ir naują esė rinkinį „Jautrus pasakotojas“.