Odė menui, drąsai, meilei ir gyvenimui: neįtikėtina Marinos Abramovič gyvenimo istorija

Perskaičius knygą sėdėjau, galvojau ir nerimavau. Neįsivaizdavau, kaip tokiai knygai parašysiu apžvalgą. Tai viena tokių knygų, kurias vertinti „patiko/nepatiko“ skalėje neįmanoma. Kaip gali vertinti tokią autobiografiją? Vertinti žmogaus gyvenimą. Gali analizuoti rašymo stilių, vertimą, viršelį, kitas leidimo subtilybes… Bet Marinos gyvenimo vertinti neįmanoma. Sunku patikėti beveik viskuo, ką perskaičiau, tačiau viskas lygiai taip pat tikra kaip pati Marina. Tai geriausia knyga, kurią teko šiemet skaityti. O kai manęs klausia, ar verta ją skaityti, jei nieko apie menininkę nežinai, atsakau – taip, taip ir dar kartą taip. Apie Mariną Abramovič pati beveik nieko nežinojau.

Kas nežino, Marina Abramovič yra visame pasaulyje garsi performansų kūrėja. Dažniausiai jos pasirodymai šokiruoja, mat ji jiems atiduoda visą save. Savo kūną, savo skausmą, ašaras, kraują. Dažnai ji save žaloja, provokuoja žiūrovą nuogumu. Tai ir šis skaitymas man buvo interaktyvus. Skaitydama, nuolat ieškodavau papildomos informacijos internete, žiūrėdavau performansų įrašus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, tad jas taip pat ilgai studijuodavau.

Marinos gyvenimas tiesiog neįtikėtinas. Nuo pat jos vaikystės, iki dabar. Vien jos tėvų susipažinimas ko vertas. Karo metu jos tėvas mamą aptiko po nuolaužomis, taip jai išgelbėdamas gyvybę. Tuomet jie nesuėjo poron, bet po kelių metų jos mama išgelbėjo gyvybę tėčiui, atsitiktinai susitikus. Jam reikėjo perpilti kraują, o jos tiko. Tačiau santuoka nebuvo iš laimingųjų. Knygoje Marina iki skausmo atvirai pasakoja visą savo gyvenimą.

Didžiulę jo dalį sudarė vokiečių menininkas Ulajus, su kuriuo kartu ji kūrė dvylika metų. Jie važinėjo po visą pasaulį rengdami vis drąsesnius, vis labiau provokuojančius performansus. Menas ir Ulajus Marinai buvo viskas. Dėl meno ji net keletą abortų pasidarė – vaikas niekaip neįsipaišė į jos gyvenimą. Ir ta didžiulė meilė menui knygoje tobulai išsitransliuoja. Kai Marina rašydavo, jog jai skaudu – man skaudėdavo, kai ji būdavo pakilime – ir man širdy šilta buvo.

Skaitydama apie mylimųjų išsisikyrimą – ašarojau. Nebuvau mačiusi ir jų su Ulajumi susitikimo po daugelio metų, vieno Marinos performanso metu 2010 metais. Pasirodo, jis visiems labai gerai žinomas, kažkada plito internete. Kažkaip pro mano akis praslydo. Bet kūkčiojau žiūrėdama. Jie neištaria nė žodžio, bet kiek daug pasako akys. Ta milisekundė, kada ji pamato jį… Pirmą kartą tokį reiškinį mačiau. Labai palietė. Kaip ir knyga.

Anksčiau visiškai nesupratau performanso meno. Dėka Marinos – dabar jis man aiškus ir vertingas. „Eiti kiaurai sienas“ man parodė, kas yra tikrasis menininkas. Ne darbai, krūvos sukurtų paveikslų, muzikos kūriniai ar statulos įrodo tavo vidinį menininką. Siela. Tiesiog siela tai parodo. Marina Abramovič – menininkė iš didžiosios M ir jos biografiją rekomenduoju visiems. Visiems, visiems ieškantiems kitoniškumo, supratimo, stiprumo ar tiesiog knygos, kurios niekad nepamiršit.