Nusikaltimų dokumentika: begalinis noras pasiekti teisingumą

Pradėjusi „Išnyksiu tamsoje“ ir pati išnykau knygos puslapiuose. Taip lengvai apie skaudžius dalykus, be paniekos, bet ir ne sausai. Tikras nusikaltėlis, žmonių gyvenimai, apversti aukštyn kojom likimai ir noras surasti tą nusikaltėlį, iškrypėlį, prievartautoją, žudiką – vardų n, bet koks asmuo slepiasi už jų? Kaip jam pavyksta pasprukti ir toliau vykdyti įžūlius nusikaltimus tiesiog panosėje? Kodėl atsiranda tiek savo laiko ir jėgų eikvojančių žmonių, net nesusijusių su nusikaltimais, tiesiog siekiančių vien teisingumo?

Autorė nuo paauglystės pasinėrė į nusikaltimų tyrimo pasaulį. Surasti šioje knygoje minimą nusikaltėlį paskyrė gyvenimą, tiksliau be galo daug savo laiko ir jėgų. Tikrai nepradėsiu pasakoti smulkesnių detalių, kaip sekėsi sekti tais serijinio žudiko pėdsakais, bet buvo visko. Tyrimas net buvo pradėjęs grimzti užmarštin, bet Michelle ryžtas, nuoširdžios pastangos bei gebėjimas pastebėti detales ir analizuoti davė vaisių. Autorė ne tik užsitarnavo pasitikėjimą, bet ir padėjo policijos tyrėjams pati atrasdama naudingos informacijos. Liūdnas faktas, kad autorei taip ir neteko sužinoti kas jis, tas serijinis žudikas. Džiugu, kad knyga vis tik išleista, nes tiek darbo įdėta, tiek laiko skirta ir visa tai įvilkta į nuostabų bei įtraukiantį pasakojimo stilių.

Tuometiniai įvykiai taip pat sudėti knygoje. Labai aiškus chronologiškas vaizdas, kokiu laikmečiu siautėjo prievartautojas ir kas vyko greta. Trumpai užsimenama apie kriminalistikos vystymąsi: kada pradėta naudoti DNR tyrimo technika, atnešusi revoliuciją tyrimų srityje, kokie buvo jos trūkumai ir kaip lengvino tyrėjų darbą. Ieškant paslaptingojo žudiko tuo metu buvo pradėtos kurti ir pirmosios pirštų antspaudų duomenų bazės. Užčiuopiamas platesnis kontekstas, taip lengviau susidaryti bendrą vaizdą kaip ir kokia kryptimi vyko paieškos darbai, kokios tyrimo technikos ir metodai buvo taikomi.

Tikrų nusikaltimų (True Crime) knygų lietuvių kalba labai mažai, pati esu skaičiusi dar mažiau, tiksliau tik vieną Truman Capote „Šaltakraujiškai“. M. McNamara stilius visai kitoks negu T. Capote. Ir maloniau, ir įdomiau skaityti M. McNamara, autorė sugeba neutraliai ir tuo pačiu įtraukiančiai pasakoti, tiek apie aukas, tiek apie tą paslaptingą prievartautoją-žudiką. T. Capotės vienas didžiausių minusų buvo pernelyg ištęsti pasakojimai, kurie nesuteikė tekstui įtaigumo ar tikroviškumo, be to atrodė, kad pernelyg toli išsiplėsta su meniniais improvizavimais, to nebuvo „Išnyksiu tamsoje“.

„<…> aš atsisakiau prašmatnaus Holivudo vakarėlio ne tam, kad grįžčiau pas miegančią naujagimę, o kad galėčiau sėstis prie nešiojamojo kompiuterio ir visą naktį ieškoti informacijos apie žmogų, kurio niekada nepažinojau, nužudžiusio kitus du man nepažįstamus žmones.“ 51-52 p.