Nepelnytai pamiršta ir amžininkų nuvertinta įspūdinga moters istorija atgyja Kristinos Sabaliauskaitės talento dėka

Praleidau vieną savaitę su Marta Skowronska – taip gyvenimo pradžioje vadinosi Jekaterina I – ir tai buvo nuostabu. Kai skaitydavau, aplink tirpo pasaulis, o kai neskaičiau – reflektuodavau ir mintimis vis vien buvau su ja. „Petro imperatorė“ tikrai pasakoja nepaprastą moters išlikimo istoriją. Maždaug: kai gyvenimas tau pametėja ne kelias, o visą kalną citrinų, tu išsispaudi limonado ir išgeri jį imperatorienės soste.

Ne veltui klausydama Kristinos Sabaliauskaitės interviu užfiksavau, kad autorės akimis Jekaterina I buvo nepaprastai aukšto emocinio intelekto moteris. Būtent ši pagrindinės veikėjos savybė nepaprastai žavėjo skaitant knygą. „Petro imperatorė“ yra apie nepaprastą išmintį ir suvokimą kas labiausiai tinka konkrečioje situacijoje, ką gali pakeisti ir ko ne. Iš esmės apie tai, kaip kovoti Dovydo ir Galijoto kovą. Taip pat apie skvarbų protą ir aukščiausio lygio diplomatiją, kuomet sugebi pasiųsti savo priešus n**** (šių ir stipresnių žodžių knygoje netrūksta, bet apie tai vėliau), o jie patys eina ta linkme ir dar padėkoja. 

Žodžio meistrė

Viename savo interviu Kristina Sabaliauskaitė yra sakiusi, kad rašytojas – ne klounas, kad kaskart išradinėtų kažką naujo ir stebintų skaitytoją. Ir nors aš autorės tikrai nepavadinčiau juokdare, bet jos tekstas skiriasi nuo pirmtakų ir tikrai tą skaitytoją, bent mane, stebina. Ši knyga visai kitokia teksto prasme nei daugeliui pažįstamos „Silva Rerum“.

„Petro imperatorėje“ nerasite jau visuotinai sabaliauskaitiškai vadinamų ilgų sakinių. Autorė prisitaiko prie laikmečio ir temos, parinkdama ne tik žodyną, bet ir sakinių struktūrą. Knygoje daug dialogų ir iš pirmo žvilgsnio paprasto ir lengvai suprantamo teksto. „Petro imperatorė“ sudaryta ne iš paprastų skyrių – tekstas suskirstytas valandomis, keliaujant per paskutinę Jekaterinos I gyvenimo parą. Visgi svarbiausia čia kelionė per atsiminimus ir siekis atkurti nepaprastą gyvenimo istoriją.

Keiksmažodžiai, kiek šioje knygoje jų daug! Neslėpsiu, nerašyta kalba ir viską apnuoginantis žvilgnis į rusų kultūrą ne kartą sukėlė šypseną. Visi keiksmai knygoje panaudoti labai taikliai ir atspindint veikėjos transformaciją: iš pašalietės iš vakarų Rusijoje iki vis labiau artimos ir įsiliejančios į tą vargo ir kančios persmelktą tautos kontekstą.

Rytai ir vakarai

Taškas, kur stipriausiai susiduria Rytai ir Vakarai yra ne Jekaterinos ir Petro santuoka, kaip buvo anonsuojama, o labiau pati imperatorė. Gimusi ir augusi LDK, vėliau paauglystės metus praleido Livonijoje ir tik vėliau ne itin palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka atsidūrė Rusijoje.

„Petro imperatorė“ labai stipriai transliuoja Kristinos Sabaliauskaitės požiūrį, kad tuomet, XVII-XVIII a. sandūroje, LDK buvo visiški vakarai palyginti su Rusija. Taigi, Jekaterina I, atvykusi į Rytus, patiria labai stiprų kultūrinį šoką ir apie jį tikrai labai įdomu ir liūdna skaityti. Smagu, kad knyga ne tik teikia skaitymo malonumą, bet ir praturtina žiniomis.

Knygoje labai daug apie tai, kaip atrodė tiek paprastų, tiek aukštuomenės žmonių gyvenimas. Kaip žinia, Petras I buvo užsimojęs atnešti vakarų kultūrą į Rusiją. Ir Kristina Sabaliauskaitė puikiai iliustruoja, kaip jam sekėsi, kuomet teisingas užmojis tebuvo butaforija. Tuometiniai rusų „aukštuomenės“ ir jų linksmybių aprašymai man priminė velnio iš „Meistro ir Margaritos“ siautėjimą.

Liūdna tik dėl to, kad tuometinius tik Rusijos kultūrai būdingus ženklus nesunku atpažinti šių dienų atgarsiuose. „Petro imperatorė“ priverčia labai skausmingai suvokti, koks milžiniškas žingsnis atgal mūsų kultūrai buvo sovietmetis. Ir tai, ką galima kartais blogiausio pasakyti apie mūsų visuomenę, nesunkiai galima atpažinti „Petro imperatorės“ puslapiuose ir taip suvokti, iš kur tai atėjo.

Toksiška santuoka

Dabar šiek tiek apie santuoką, o tiksliau, toksiškus moters ir vyro santykius. Petro ir Jekaterinos istorija tikrai nėra paprasta Pelenės istorija, kaip norėjo pateikti kai kurie įvykių amžininkai. Šie santykiai greičiau buvo išlikimo kova ir tylus susitaikymas su nepakeičiamomis aplinkybėmis. Man be galo patiko, kad niekas šioje knygoje neslysta paviršiumi – nei įvykiai, nei personažai. Kristina Sabaliauskaitė istorinėms asmenybėms suteikė balsą ir visi jų motyvai ir pasirinkimai atrodo be galo įtikinami.

Įdomu buvo skaityti apie dvilypę, sudėtingą ir, be abejonių, stipriai nesveiką Petro I asmenybę ir kaip moteriai šalia jo teko prisitaikyti. Labai gražiai atskleista situacija, kuomet galima mylėti ir nekęsti to paties žmogaus, kokia plati gali būti vienos asmenybės amplitudė.

Moters istorija

Aš manau, kad knygą „Petro imperatorė“ aš pamilau dėl tų pačių priežasčių kaip ir „Kirkę“ – rodos, šiuose kūriniuose gyvenimas tolimas, ar tai būtų Rusijos platybės, ar Olimpo dievų valdos, tačiau kartu toks artimas. Nes knyga pasakoja apie išlikimą, gyvenimą, moters brandą, rodos, pačių nepalankiausių aplinkybių priėmimą, o tuomet – pastangas jas pakreipti taip, kaip norisi ir pasiimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma.

Kodėl skaityti? Dėl stulbinančio istorijos atgaivinimo efekto. Personažai, įvykiai ir kultūrinė aplinka tampa labai gyva ir artima. Dėl didžiulio skaitymo malonumo, autentiškumo. Verta išgirsti, kaip Jekaterina I pasakoja savo istoriją ir iš knygos išsinešti įkvėpimo ir stiprybės.

Kodėl neskaityti? Dėl žiaurumų ir sunkumų. Ši knyga tikrai nėra cenzūruotas ar nugludintas paveikslėlis. Istorinė tikrovė gali daug ką atstumti ir išgąsdinti, nes mes esam pripratę ją savo mintyse idealizuoti.