Apie autorių buvau girdėjusi viena ausimi, bet kai ir girdėjau, tikriausiai, per daug įdėmiai nesiklausiau, mat knyga lentynoje pragulėjo ilgokai, kol normaliai paėmiau ją į rankas. Kodėl paėmiau? Tvarkiausi neskaitytų knygų lentyną ir visas vis atversdama ieškojau kažkokios „kabinančios“ eilutės, kuri taip sudomins, kad knyga ton lentynon nenuguls. Tai va, „Praeis“ ten nebenugulė, nes paskaitytas skyrelis iš vidurio nulėmė mano įsirangymą ant sofos ir pirmo knygos puslapio atsivertimą.
Jei keiksmažodis jus išmuša iš vėžių ar papiktina, jei kalbos apie seksą, masturbaciją ar pornografijos minėjimas jus erzina ir pykdo, keikiat viską, ką žmonės slepia po rožiniu rūku – apeikit knygą ratu ir net nesigundykit, nes, kad ir kaip tiek keiksmažodžiai jus pykdo, patys bent tris pasiųsit į Martynenko pusę. Jei manot, kad Bukowskio knygos yra girto senio tauškalai ir absoliučiai nesuprantat tų tekstų, vien tik purkštaujat – „O Dieve, čia ne literatūra, sugaišau laiką ir t.t.“ – galit nebeskaityt ir šios apžvalgos, nes su „Praeis“ jums nepakeliui, ir praeikit patys.
Tai yra tokia drąsi, tokia atvira knyga, kalbanti tokias nepatogias tiesas, kad net pačių atviriausių pažiūrų žmogus ras kur susigūžti. Autorius paliečia tiek globaliai opias, tiek jam asmeniškai skaudžias temas, kad nori nenori per jo mintis permąstai savo gyvenimą. Tai maža knyga, trumpi tekstai, pamąstymai apie žmoniją, meilę, ateitį, kūną, savižudybę, kūrybą, daiktus, pinigus, narkotikus, ekstazę, prasmę. Galėčiau dar daug vardinti, bet kas nepabūgot įvaryt save į šiokius tokius nepatogius spąstelius – perskaitykit patys. Tekstai man labai patiko, mat kiekvienas iš jų, dėl skirtingų priežasčių, priversdavo stabtelt ir pagalvot: „Na, ir turi drąsos tas Marius Povilas Elijas Martynenko“.
Palikite komentarą