Nepaprasta biografija, kuria sunku patikėti…

Visų pirma, apie lietuvišką pavadinimo vertimą. Kai pirmą kartą pamačiau „Apšviestoji“, nesuvedžiau, kad čia ta pati „Educated“. Tačiau geriau pagalvojus labai pritariu tokiam vertimui, nes jis kone dar geriau nei angliškasis įprasmina romano esmę – dviejų kraštutinių (šiuo konkrečiu atveju) polių – tikėjimo ir mokslo – įtaką žmogaus dvasinei, psichinei ir intelektualinei raidai.

Ko gero, mažai bėra nežinančių, apie ką šie memuarai. Tara Westover užaugo Aidaho valstijoje įsikūrusioje mormonų bendruomenėje, survivalistų šeimoje. Bipoliniu sindromu sergantis, nestabilus tėvas aklai tikėjo pasaulio pabaiga, atominiu karu ir visokiausiom konspiracijom. Negana to, buvo religinis fanatikas. Motina buvo pribuvėja ir gydė aplinkinių miestelių gyventojus eteriniais aliejais (vėliau, bėje, labai prakuto ir atidarė verslą). Jauniausia iš septynių vaikų Tara augo klaikiomis sąlygomis: ne kartą pateko į rimtas avarijas, ji ir jos šeimos nariai dirbdami metalo lauže susibadydavo, susipjaustydavo, krisdavo. Augant jai teko prisižiūrėti atvirų lūžių, pro kaukoles virstančių smegenų, žiaurių nudegimų. Ir niekada nebuvo galima važiuoti į ligoninę, nes tėvas netikėjo vakarų medicina. Lyg viso to būtų maža, Tarą kankindavo vyresnysis brolis Šonas: fiziškai ir psichologiškai smurtavo, žemindavo, ne kartą rimtai sužeidė.

Tara nelankė mokyklos ir visko mokėsi pati (nėra iki galo aišku, kiek ją mokė mama – kai kurie skeptikai visgi netiki, kad pasiruošti baigiamajam algebros egzaminui galėjo viena) ir stebuklingai įstojo į universtitetą nė dienos nepraleidusi mokykloje. Na, o po to viskas užsisuko, prasidėjo „sėkmės istorija“ po Kembridžus, Harvardus ir t.t. Galų gale ji tapo PhD. Mokslai padėjo jai palikti tėvų namus, jų mąstyseną ir išsivaduoti.

Bet ar tikrai čia sėkmės istorija? Skaitant akivaizdu, kiek šiurkščių ir (galbūt) neatitaisomų psichinių traumų autorė ir jos broliai, sesuo patyrė. Visų pirma, skauda skaityt dėl akivaizdaus ir nestebinančio Stokholmo sindromo. Jei tai būtų fikcija, sakyčiau, nu nerealistiška, kad tiek kartų grįžo būti kankinama. Bet tai tikra ir, ko gero, man didžiausią įspūdį padarė ne tie visur reklamuojami faktai, kad iki univero laikų nežinojo, kas yra Holokaustas arba manė, kad Europa yra šalis. Mane labiausiai sukrėtė, kaip visgi žmogų apraizgo jo šeima, kaip sunku išsiplėšti iš to, ką protu suvoki esant destruktyvų. Kaip mūsų esybę formuoja jokiu protu ir racija nepaaiškinami santykiai. Ir kad pradėtum bandyti iš jų išeiti, tarytum turi pabėgti į „mokslo daktarų“ pasaulį.

Rašymo stilius, žiūrint kaip į romaną, man nepadarė stebuklingo įspūdžio. Dažnai jaučiamas savęs konstravimas, kartojamasi, tempas ir maniera nenuoseklūs, vietomis nerangūs. Skaitytojų širdis čia aiškiai laimėjo dokumentiškumas, psichologinis motyvas ir pati siužetinė linija.