Nepamirštama istorija jautrių, prasmingų ir jaudinančių romanų gerbėjams

Atvirai – sprendžiant iš pavadinimo ir iš viršelio – iš knygos tikrai nieko nesitikėjau. Na, gal paprasto, bandančio graudinti ir apie dideles neišsipildžiusias svajones pasakojančio romano. Tokio, kokių šimtai jau prirašyta ir kurių pavadinimai visad būna panašūs: kieno nors duktė, kieno nors žmona, būtinai koks romantiškas daiktas ar jau nebeegzistuojanti specialybė įpinta. Žinot juos tikrai. Tačiau pasitikėjau „Baltų lankų“ leidykla. Itin retai nusiviliu jų knygomis. Tik su Dinah Jefferies kūryba susidraugauti nepavyko, o su visais kitais leidiniais ryšį randame. Patikėkit manim, kaip džiaugiuosi surizikavusi! Prieš skaitant, nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad knygą įvertinsiu penkiomis žvaigždutėmis. Bet įvertinau.

1940 metai, Londonas ir niūrios nuotaikos. Karas alsuoja į nugaras, kalbos apie meisto bombordavimą netyla. Nerimas įsigyvena ir seserų Emelinos bei Džulijos širdelėse. Paauglei Emelinai dienas praskaidrinti padeda tik nuotakų suknelių piešimas. Ir ji tai daro gerai! Net jaunėlė sesuo vertina jos talentą. O viena dukras auginanti mama iš piešinių tik pasišaipo: juk iš to dukra negyvens. O ypač karo metais. Emelinai ryžto prarasti nepadeda ir prabangaus vestuvių suknelių salono savininkės pagyros. Ji net įdarbina paauglę pas save! Tačiau karas griauna ir tyriausias svajones: artėja grėsmė, evakuojami visi Londono vaikai. Emelina apie tai net girdėti nenori, tačiau mama prisako jai saugoti ir niekada nepalikti mažosios Džulijos. Niršdama dėl nedėkingo savo likimo, neatsakingos mamos ir viso pasaulio, Emi sėda į autobusą ir išvyksta į saugias, atokesnes vietas. Seserys apsigyvena pas itin malonią moteriškę, vardu Šarlotė, name, kuriame nieko netrūksta. Džulija greit pripranta prie saugumo ir šilumos, o Emelina niekaip negali paleisti savo svajonių. Vieną naktį ji ryžtasi rizikuoti ir rizikuoja. Ir tik vėliau sužino, kokią didžiulę kainą už tai jai teks sumokėti.

Pagaliau mane kažkas išgirdo! Jau kiek kartų esu pykusi ant dviejų linijų siužetų, kad net nebesuskaičiuosiu. Ir kaip taisyklė: panašiuose romanuose autoriai VISADA supina dabartį su praeitim ir bando išspausti gerą istoriją. Ne ne ne! Retenybė būna, kai abi istorijos įdomios. Dažniausiai viena būna nuobodi ir vis lauki grįžimo prie antrosios. O čia 90% knygos buvo vien nuostabi, įtraukianti ir labai gerai surašyta praeities istorija. Dabarties buvo, bet taip minimaliai, vos keli lapai, kad vien už tai Susan išbučiuot norėjosi.

Knyga man labai labai patiko. Pati turiu jaunesnę sesę, tad seserų ryšys, skausmas ir visa jų istorija mane labai palietė ir sujaudino. Vis įstatydavau save į Emelinos batus ir kone jaučiau ir jos pyktį, ir nuoskaudas. Rašytoja tikrai pasistengė virpindama skaitytojų širdis. Patiko aprašomo karo vaizdiniai: nesistengiantys sukrėsti, bet sukrečiantys tokiu pilku ir tyliu niūrumu. Žinoma, tai nėra klasika ar medaliais užverstas kūrinys, bet savo žanrui pataikė tiesiai į dešimtuką. Praleidau puikų laiką su knyga ir rekomenduoju ją jautrių, romantiškų ir šiek tiek ašarą spaudžiančių romanų mėgėjams.