„Negyvenama žemė“: ar tikrai gyvename masinio išnykimo laikais? Knygos ištrauka

Dažnai sakoma, kad gyvename laikotarpiu, per kurį žmonių veikla gal net kokį tūkstantį kartų pagreitino daugelio gyvybės rūšių išnykimo tempą. Per pastaruosius 50 metų vandenynuose keturis kartus padaugėjo vandens, kuriam stinga deguonies, dėl to dabar turime daugiau nei 400 vadinamųjų mirties zonų. Zonos, kuriose trūksta deguonies, prasiplėtė keliais milijonais kvadratinių kilometrų, o tai maždaug atitinka Europos plotą.

Tai vienas iš skaudžių, bet faktais ir tyrinėjimais pagrįstų JAV žurnalisto, rašytojo Davido Wallace‘o-Wellso teiginių. Jo knyga „Negyvenama žemė: ateities istorija“ sukėlė didžiulį rezonansą mokslo pasaulyje ir plačiojoje visuomenėje. Tai viena svarbiausių ir labiausiai aptariamų praėjusių metų knygų, skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms.

D. Wallace’as-Wellsas analizę pradeda nuo niūrios išvados: ištisus dešimtmečius nespėjame kovoti su klimato kaita ir neabejotinai gyvensime karštesniame, žmonėms nepalankesniame pasaulyje. Nekalti žmonės, besistengiantys kuo mažiau prisidėti prie aplinkos užterštumo, ribojantys vartojimą, kentės labiau nei kaltieji. Vienintelis likęs klausimas – kaip greitai sureaguosime ir kiek žalos pavyks išvengti.

Autorius knygoje nebijo emocijų, tačiau jas pagrindžia faktais ir į ekologinę krizę žvelgia su atsargiu optimizmu. Jo manymu, žmonija pasiruošusi įveikti šį iššūkį.

Jūsų dėmesiui – Davido Wallace‘o-Wellso knygos „Negyvenama žemė“ ištrauka.

***

Esame linkę žvelgti į vandenynus kaip į kažką sunkiai paaiškinamo, kažką, kas mūsų planetoje panašiausia į mus supančią Visatą, tamsią, bauginančią ir – ypač savo gelmėse – keistą bei paslaptingą. „Kas pažįsta vandenyną? – 1934 metais RachelCarson romantiškai rašė savo esė „Po vandeniu“ (Undersea), nors prabėgus 25 metams knygoje „Tylus pavasaris“ (SilentSpring) radikaliai prabilo apie tai, kaip žmonės sudarkė planetą, ir industriją kaip menamą vaistą nuo visų problemų. – Nei jūs, nei aš su savo žemiškais pojūčiais negalime suprasti, kokia ta vandens puta ir srovės stiprumas, kai banga užlieja po jūržolėmis savo namuose besislepiantį krabą. Kaip ir to ritmo ilgų, lėtų bangų viduryje vandenyno, kur medžioja ir yra medžiojamos daugybė žuvų, o delfinas išnyra iš vandens įkvėpti oro.“

Tačiau vandenynas nėra šiam pasauliui kažkas svetimo, tai mes tokie. Sausumos gyvūnams vanduo yra tik atrakcija paplūdimyje, bet vanduo užima 70 procentų planetos paviršiaus ir yra vyraujanti planetos aplinka. Vandenynai bei jūros yra mūsų maisto šaltinis – maistas iš jūrų sudaro beveik penktadalį žmonių suvartojamo gyvūninių baltymų kiekio, o pakrantėse gyvenančių žmonių maiste tas procentas dar didesnis. Metų laikų kaita priklauso nuo tokių seniai egzistuojančių vandenynų srovių kaip Golfo srovė, jos sugeria daug saulės šilumos ir taip reguliuoja planetos temperatūrą.

Regis, dabar tinkamiau būtų sakyti „buvo maisto šaltinis“, „priklausė metų laikų kaita“, „buvo reguliuojama planetos temperatūra“ dėl kylančios grėsmės, kad visuotinis atšilimas visas šias vandenyno funkcijas pakeis. Žuvys jau numigravo į šiaurę šimtus kilometrų ieškodamos šaltesnio vandens – plekšnės pasitraukė 400 kilometrų nuo rytinių Amerikos pakrančių, o skumbrės tiek nutolo nuo joms įprasto žemyno, kad jas gaudančių žvejų neberiboja jokios Europos Sąjungos taisyklės. Ištyrus žmogaus poveikį gyvybei vandenynuose nustatyta, kad tik 13 procentų vandenynų yra nepaveikti žmogaus, o kai kurios Arkties dalys tiek pakeistos klimato atšilimo, kad mokslininkai jau spėlioja, kiek dar ilgaiapskritai bus galima vadinti tuos vandenis arktiniais. Kalbėdami apieklimato kaitos poveikį planetos vandenynams labiausiai nerimaujamedėl kylančio jūros lygio ir potvynių pakrantėse, bet tai toli gražu dar neviskas, dėl ko turėtume suklusti.

Šiuo metu vandenynai absorbuoja daugiau nei ketvirtadalį dėlžmogaus veiklos į aplinką patenkančio anglies dvideginio, be to, perpastaruosius 50 metų jie sugėrė 90 procentų dėl visuotinio atšilimosusikaupusios perteklinės šilumos. Pusė to šilumos kiekio sugerta po1997 metų, dėl to šiandien vandenynai turi 15 procentų daugiau šilumosenergijos nei 2000 metais. Tai reiškia, kad vos per du dešimtmečiusvandenynai absorbavo tris kartus daugiau tokios energijos, nei josyra sukaupta visose planetos iškastinio kuro atsargose. Tačiau absorbavęvisą tą anglies dvideginį vandenynai ėmė rūgštėti, nuo to taip patkenčia ne vienas planetos vandens baseinas, dažniausiai tose vietose,kur gyvybė Žemėje atsirado pirmiausia. Vien dėl vandenynų rūgštėjimo(pirmiausia dėl poveikio fitoplanktonui, kuris į orą išskiria debesųformavimąsi lemiančią sierą) klimatas dar gali atšilti nuo ketvirčio ikipusės laipsnio.

* * *

Tikriausiai jau esate girdėję apie blunkančius koralus, tiksliau, jųnykimą dėl šylančiuose vandenynuose žūvančių simbiozėje su jais gyvenančiųvienaląsčių dumblių (zooksantelių), kurie vykstant fotosintezeikoralus aprūpina iki 90 procentų reikiamos energijos. Koralų rifųekosistemos savo sudėtingumu prilygsta moderniems miestams, o vienaląsčiaišiuos miestus aprūpina maistu ir yra pagrindinė energijos tiekimosistemos dalis. Kai šie vienaląsčiai žūva, visas rifas ima badautikaip apgultį ar blokadą per karą patiriantis miestas. Nuo 2016 metųpusė žymiojo Australijos Didžiojo barjerinio rifo neteko savo maitintojųdumblių. Tokio didelio masto dumblių išnykimas vadinamas masiniukoralųblukimu, vienas toks pasaulyje intensyviai vyko nuo 2014 iki2017 metų. Koralams drastiškai nykstant mokslininkai vandenynuose30–150 metrų gylyje esančioje „prieblandos zonoje“ atrado visiškai naująjų sluoksnį. Pasaulio išteklių instituto skaičiavimais, iki 2030 metų dėltoliau šylančių ir rūgštėjančių vandenynų grėsmė išnykti kils 90 procentųvisų pasaulio koralų rifų.

Žinia bloga, nes koralų rifai yra gyvybiškai svarbūs ketvirtadaliuigyvybės vandenynuose, jie yra maisto ir pajamų šaltinis pusei milijardožmonių. Koralų rifai taip pat saugo nuo potvynių per audras, šikoralų rifų funkcija vertinama ne vienu milijardu dolerių – dėl intensyviainykstančių koralų rifų Indonezijoje, Filipinuose, Malaizijoje,Kuboje ir Meksikoje kasmet dėl potvynių kiekvienoje šalyje patiriaminuostoliai gali išaugti iki 400 milijonų dolerių. Vandenynų rūgštėjimastaip pat pavojingas žuvų populiacijai. Mokslininkai dar tiksliai nežino,kaip konkrečiai rūgštėjimas paveiks vandenynuose ir jūrose sugaunamąmūsų maistą, bet jau išsiaiškino, kad rūgščiuose vandenyse sunkiai augaaustrių bei midijų kriauklės, o vandenyje didėjanti anglies dvideginiokoncentracija sutrikdo žuvų gebėjimą užuosti – galbūt to nežinojote, betuoslė žuvims dažnai padeda naviguojant. Ties Australijos krantais žuvųpopuliacija vos per dešimt metų sumažėjo 32 procentais.

Dažnai sakoma, kad gyvename masinio išnykimo metu – laikotarpiu,per kurį žmonių veikla gal net kokį tūkstantį kartų pagreitino daugeliogyvybės rūšių išnykimo tempą. Taip pat šį metą teisinga vadintivandenynų eutrofikacijos metu. Per pastaruosius 50 metų vandenynuoseketuris kartus padaugėjo vandens, kuriam stinga deguonies, dėl to dabarturime daugiau nei 400 vadinamųjų mirties zonų. Zonos, kuriosetrūksta deguonies, prasiplėtė keliais milijonais kvadratinių kilometrų,o tai maždaug atitinka Europos plotą. Šimtai miestų visame pasaulyjedabar stūkso dvokiančiose vandenyno pakrantėse, nes vandenynamstrūksta deguonies. Iš dalies tai vyksta dėl šylančio klimato, nes šiltesniamevandenyje natūraliai būna mažiau deguonies. Kita vertus, dažnai taibūna tiesioginės taršos rezultatas – neseniai Meksikos įlankoje dėl JAVvidurio vakaruose į Misisipę iš pramoninių ūkių patekdavusių cheminiųtrąšų susiformavo 23 000 kvadratinių kilometrų ploto „mirties zona“.2014 metais Ohajuje iš ūkių nutekėjusiomis kukurūzų bei sojų trąšomisužterštame Erio ežere ėmė intensyviai žydėti dumbliai, dėl to prie ežeroįsikūręs Toledo miestas neteko geriamojo vandens. 2018 metais Floridosdydžio „mirties zona“ buvo atrasta Arabijos jūroje, ši zona buvo tokiadidelė, kad, tyrėjų manymu, galėjo apimti visą 165 000 kvadratinių kilometrųOmano įlanką, kuri septynis kartus didesnė už Meksikos įlankos„mirties zoną“.„Vandenynas, – tuomet pareiškė šio tyrimo vadovas BastienasQueste’as, – dūsta.“

Dramatiškai vandenynuose sumažėjęs deguonies kiekis lėmė daugelįmasinių išnykimų. Šis procesas, nuo kurio didėja „mirties zonos“, dūstavandens augalai bei gyvūnai, sutrikdoma žvejyba, yra stipriai pažengęsne tikMeksikos įlankoje, bet ir prie Namibijos krantų, kur vandeniliosulfidas kyla išvandens visoje tūkstančius kilometrų besitęsiančiojeGriaučių Krantu vadinamoje pakrantėje. Pakrantė kažkada taip buvopavadinta dėl dažnai vandenyno čia išmetamų sudužusių laivų liekanų,tačiau ir šiandien pavadinimas tinkamas kaip niekada. Mokslininkaiįtaria, kad būtent vandenilio sulfidas tapo permo pabaigoje įvykusio masinioišnykimo lemiamu veiksniu, nes buvo išjudinti gamtos atsakomiejiciklai. Vandenilio sulfidas toks toksiškas, kad evoliucija mus išmokė atpažintinet nedidelius šių dujų kiekius, – būtent dėlto mūsų nosys taipjautriai reaguoja į meteorizmą.

JAV žurnalistas ir rašytojas David Wallace-Wells. Asmeninio archyvo nuotr.

* * *

Tikėtina, kad sulėtės ir vadinamasis pasaulinio vandenyno sroviųkonvejeris – didžioji cirkuliacinė sistema, kurią sudaro Golfo bei kitosvandenynų srovės ir kuri iš esmės lemia planetos regionų temperatūrą.Kaip šis konvejeris veikia? Į Norvegijos jūrą iš pietų atitekėjusi Golfosrovė pašildo orą, bet dėl to pati atvėsta, atvėsęs vanduo tampa tankesnisir dėl to nugrimzta giliau į vandenyną, kur srovė neša jį į pietus ikipat Antarkties, čia šaltas vanduo ima kilti į paviršių ir šildamas sugrįžtaatgal į šiaurę. Tokia vandens kelionė gali trukti tūkstantį metų.

Kai mokslininkai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėjoišsamiau nagrinėti srovių konvejerį, okeanografai jau nerimavo,kad konvejeris vieną dieną gali sustoti, o tai lemtų dramatiškus planetosklimato pokyčius – ir taip karšti regionai pradėtų dar labiau kaisti, ošaltesni – dar labiau atvėstų. Nors iš pirmo žvilgsnio pokyčiai gali atrodytiapgaulingai nekenksmingi – Europoje klimatas atvėstų, gamtosreiškiniai taptų intensyvesni, greičiau kiltų jūros lygis – iš tiesų visiškaisustojęs konvejeris reikštų tikrą katastrofą, lauktų scenarijus, panašusį filmą „Diena po rytojaus“. Likimo ironija, kad toks vidutiniškasfilmas tapo išties reikšminga šio didžiausio įmanomo košmaro inscenizacija.

Tačiau mokslininkams konvejerio lėtėjimas nerimą kelia kur kaslabiau nei jo sustojimas, kuris įvyks dar tikrai negreitai. Dėl klimatokaitos Golfo srovės greitis jau sumažėjo 15 procentų, mokslininkai tai,kaip įprasta, vadina „beprecedenčiu tūkstantmečio įvykiu“. Manoma,kad tai viena iš priežasčių, kodėl vandens lygis rytinėje JAV pakrantėjekyla kur kas labiau nei kitose pasaulio vietose. 2018 metais du įtakingilaikraščiai privertė iš naujo sunerimti dėl srovių konvejerio, dar vadinamoAtlanto vandenyno meridianine cirkuliacija, nes buvo nustatyta,jog jis juda lėčiausiai per mažiausiai 1500 metų. Tai nutiko bent šimtmečiuanksčiau, nei buvo numatę labiausiai sunerimę mokslininkai, ir,kaip grėsmingai įvardijo klimatologas Michaelis Mannas, reiškė lūžiotašką. Naujų pokyčių ilgai laukti neteks: dėl šylančio klimato besikeičiantysvandenynai mums taps dar mažiau pažįstami – baugina tai,kad planetos vandenys keičiasi mums dar nespėjus ištyrinėti jų gelmiųir gyvybės jose.