Negrožinės knygos bandant suprasti pasaulį – istoriniai lūžiai, epochų veidrodžiai ir svarbios asmenybė

Karas Ukrainoje pakeitė daug ką – taip pat ir knygų skaitymą. Nemažai žmonių sako, kad šiuo metu sunku susikoncentruoti skaitymui – ir visgi siūlome jums sąrašą kūrinių, kurie galbūt padės atsakyti į svarbius klausimus, atlieps šių laikų nuotaikas ar taps įkvėpimu. Čia rasite negrožinių knygų, kurios pasakoja apie istorinius lūžius, skausmingas, traumuojančias patirtis, psichologiją, svarbias asmenybes, žvilgsnį į tam tikrus laikotarpius ar pasakojimą apie valstybę, kuri smarkiai veikia pasaulio politiką ir ekonomiką.

 

KAM: Norintiems pažvelgti, kaip žlungant Sovietų Sąjungai susiformavo V.Putino režimas

Neseniai portale 15min pateikėme sąrašą 50 knygų apie Rusiją cikle „Už Kremliaus sienų“ – šie kūriniai padeda geriau suprasti, kas vyksta Rusijoje, koks jos mentalitetas, kaip Vladimiras Putinas atėjo į valdžią ir ko galima tikėtis ateityje.

Tačiau į vieną knygą iš šio sąrašo norėtųsi atkreipti ir daugiau dėmesio. C.Belton „Putino žmonės“ praėjusiais metais jau buvo išleista lietuvių kalba, o šiemet pasirodė antrasis leidimas. Tai knyga, kuri išties neblogai padeda susidaryti vaizdą apie tai, kaip V.Putinas paėmė valdžią Rusijoje į savo rankas, kaip KGB, griūvant Sovietų Sąjungai, persiorientavo, kaip susiformavo dabartinis režimas. C.Belton, žingsnis po žingsnio, remdamasi gausybe šaltinių, nagrinėja, kaip Vladimiras Putinas, regis, nelabai pastebimas KGB žmogus Dresdene, atsidūrė kruvino, korumpuoto režimo smaigalyje, kaip KGB, matydami Sovietų Sąjungos imperijos galą, ėmė ruoštis naujai santvarkai, imitavo žaidimus su liberaliąja ekonomika – vien tam, kad, perėmę viską į savo rankas, ruoštųsi dar vienam revanšui prieš Vakarus ir naujos imperijos sukūrimui.

„Ši knyga yra tos sistemos istorija – kaip į valdžią atėjo Putinui ištikimų kagėbistų kohorta ir kaip jie mutavo trokšdami praturtėti kapitalizmo sąlygomis. Tai taip pat pasakojimas apie skubotą valdžios perdavimą (kai Jelcinas perdavė valdžią Putinui) ir dėl to atsiradusią galimybę atkusti „valstybei valstybėje“, tai yra KGB žmonėms, kurie Jelcino laikais visą laiką tykojo šešėlyje, o dabar išniro tam, kad monopolizuotų valdžią mažiausiai dvidešimčiai metų ir galiausiai imtų kelti grėsmę Vakarų valstybėms“, – rašo knygos autorė.

V.Putinas, kaip, remdamasi šaltiniais, teigia autorė, Dresdene buvo ne nereikšmingas užduotis vykdęs eilinis KBG žmogus, o tas, kuris greičiausiai smarkiai prisidėjo prie įvairių teroristinių prieš Vakarus nukeiptų organizacijų veiklos, padėjo organizuoti teroro aktus, Vokietijoje KGB taip pat užsiėmė finansinėmis operacijomis. Vėliau dirbdamas Sankt Peterburgo merui Aanatolijui Sobčiakui jis įvaldė korupcines schemas, ėmė burti sau artimų žmonių ratą. KGB niekur nedingo, ji tiesiog rengėsi naujam savo veiklos etapui. KGB sistema sukūrė V.Putiną, V.Putinas ėmė kurti sistemą, kol galiausiai gavosi uždaras korupcinės valstybės aštuonkojis, iš kurio, panašu, neištrūks nei jame esantys, nei visa šalis – kita vertus, nematyti jokių požymių, kad būtų pastangos tai padaryti.

Tačiau net ne tai yra svarbiausia šioje knygoje – stebėdami dabartinius įvykius mes kuo puikiausiai matome, kuo pavirto V.Putino Rusija su jos žmonėmis. Knygoje nemažai dėmesio skiriama tam, kaip Vakarai buvo paperkami, kaip įtakingi politikai ir verslininkai užmerkdavo akis prieš tai, kaip veikia

Rusija. Pasakymas, kad Vakarai buvo akli, čia nelabai tinka – greičiau jau jie buvo tiesiog papirkti. To kainą Ukraina moka dabar. Ir tai, be jokių abejonių, ir Vakarų godumo (taip, retkarčiais ir naivumo) kaltė.

 

KAM: Norintiems prisiliesti prie A.Mickūno gyvenimo, norintiems su humoru, gyvai parašyto įstabaus gyvenimo istorijos

Filosofas, antropologas Algis Mickūnas – dar viena ryški mūsų mokslo, kultūros asmenybė, šioje apžvalgoje esančiose knygose prieš mūsų akis iškylanti iš asmeniškosios pusės. „Atsiminimų punktyrai“ – paties A.Mickūno sudėliotas pasakojimas apie savo gyvenimą, ir daugybė dalykų, kurie atsiveria šiuose puslapiuose, iki tol nebuvo žinomi net artimiausiems jo žmonėms.

Knyga apie visą A.Mickūno kelią, tačiau daugiausia dėmesio skiriant kai kuriems epizodams, – tiems, kurie akivaizdžiai turėjo didelės įtakos jo visam gyvenimui. Pirmasis iš jų – vaikystė Krikliniuose, kaime, kurį pats autorius apibūdina kaip rojų. Rojų su basomis kojomis, kvapais, išdaigomis ir šiluma. Prarastą rojų, nes jį pamažu pasiglemžia okupacijos – nacių ir sovietų. Taigi, dar viena knyga šiame sąraše, kuri neišvengiamai susiliejusi su karo šešėliu. Karą čia matome vaiko akimis – anksti jis įmetamas į brutalią realybę. Įsimintini epizodai, tarkime, apie Holokaustą, kaip „vokiečiai dar „pulimiotais“ tempė žmones iš triobų ir nusivarė pamiškėn juos šaudė. Vajėzusa, kur dėtis, ant ko rėkt, ką prakeikt, kam pasiskųst?“

Vėliau buvo ketveri metai pabėgėlių stovykloje, vis galvojant apie Ameriką (komiškas epizodas, kuomet mamos sesuo, pati gyvenanti Amerikoje, paragina ten nevažiuoti – mat JAV didžiulis darbininkų išnaudojimas, o „Stalinas žmones labai myli ir sukūrė jiems gražiausią pasaulyje tvarką“). Galiausiai 1949 metais jie, išsigandę – Niujorke, tame, neva „necivilizuotame“ krašte. Čia – dar vienas reikšmingas epizodas jo gyvenime, kuriam jis skiria nemažai vietos – tarnavimas JAV kariuomenėje Korėjos kare, kur jis buvo sužeistas, kur gavo gyvenime labai pravertusių pamokų, matyt, paveikusių ir jo filosofiją. Sugrįžęs jis jau perpratęs Amerikos gyvenimo taisykles – kiekvienas čia savo laimės kalvis, tad išplėtęs akis jis imasi tyrinėti naująjį gyvenimą, kuriame – mokslai, šeima, kelionės po pasaulį, filosofija (jis sako, kad filosofija, tapo jo lemtimi, „visi pagrindiniai jos uždaviniai tapo mano gyvenimo uždaviniais“).

Na, ir dar vienas svarbus etapas jo gyvenime, – sugrįžimas į lietuviškąją aplinką, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, reikšmingi jo gyvenimui naujai sutikti žmonės – Leonidas Donskis, Vytautas Kavolis ir kiti. Visur miela, bet vis tiek tėvynėje mieliausia – sako A.Mickūnas.

Ši knyga patraukia ne tik įdomia svarbaus žmogaus istorija, bet ir tuo, kaip ji papasakota – gyvai, su puikiu humoru, surašyta šnekamąja kalba, tad skaitydamas gali jausti autentiškumą. Ir parašyta taip, tarsi pasakojimas dėliojamas kone vienu atsikvėpimu, net ir datos čia įterpiamos tik retkarčiais.

Pradėti nuo rojaus kaime, atsiminimai pabaigoje vėl grįžta prie rojaus pajautimo. Tik dabar jau kitokio. „Šiandien rojus sutampa su paprastu džiaugsmu, kad dar gyvas, kad turiu visą krūvą uždavinių, kad visur turiu daugybę draugų ir draugių, kad galiu lankyti savo kraštą, ten mylimus ir gerbiamus kolegas, bičiulius, Lietuvos jaunimą, na, ir gimtinę su kaimynkomis ir kaimynais, ir visu giminaičių atžalynu“.

Ši knyga, A.Mickūno gyvenimas ir perteikia to savojo rojaus, šviesos paieškas – ir matyt, mums to dabar labai reikia.

 

KAM: Norintiems pasakojimų apie pabėgimus iš lagerių, laisvės troškimą, pasipriešinimą sovietinei sistemai

Dar viena knyga šiame sąraše, skirta lietuvių trauminėms patirtims sovietų okupacijos laikotarpiu. Šis kūrinys parašytas remiantis laidų ciklo „Bėgliai“, kuriame buvo pasakojama apie lietuvių pasipriešinimą gulago sistemai, medžiaga.

Tai istorijos apie lietuvius, bandžiusius pabėgti iš lagerių. Žmones, kuriems laisvės siekis buvo stipresnis už baimę to, kas laukia, kai kalėjimo prižiūrėtojai juos sulaikys (o taip dažniausiai ir nutikdavo). Kaip pasakoja vienas iš bėglių: „Žinojau, jeigu sugaus, mirtis man garantuota. Lagerių prižiūrėtojams buvo suteikta teisė sugautus bėglius nušauti, o kūnus numesti prie pagrindinio įėjimo į kalinimo zoną. Kaip įspėjimą kitiems nuteistiesiems“.

Ir visgi jie bėgo. Ryždavosi šimtams kilometrų pėsčiomis per nepažįstamas vietoves, rausdavo tunelius, dalyvaudavo sukilimuose. Kai kurie bėgti bandė ne vieną kartą. Juos į priekį vedė tikėjimas, kad pasiseks pasiekti laisvę: „Mums nesvarbu buvo niekas kitas: nei šaltis, nei maisto trūkumas“.

Tai dramatiškos istorijos, kuriose pinasi kone trilerinė įtampa aprašant pačius pabėgimus, skaudūs išgyvenimai, pasakojant tai, kaip jie buvo suimami, vežami vagonuose į priverstinio darbo stovyklas, pažeminimus, prievartą lageriuose, o kartu ir istorijos apie čia užsimezgančią meilę. „Svarbiausia nesinervinti“, – klausiamas, kaip jam pavyko išgyventi, pasakoja vienas iš šių pokalbių herojų, sakantis, kad jis išliko ramus ir kai gavo 25 metus lagerio, ir kai 21 parai jį pasodino į karcerį. O kai kurios įžvalgos apie Sovietų Sąjungą, jos sistemą, labai aštriai taiklios ir kalbant apie šių dienų Rusiją: „Šios valstybės egzistavimo garantas buvo ne civilizuota visuomenė, o prievarta, jėga, paklusnumas, lojalumas“.

Knygos pabaigoje yra šias istorijas į platesnį kontekstą įpinantis pokalbis su istoriku Egidijum Aleksandravičium. Vienas iš jame keliamų klausimų yra – ar lietuviai yra tauta, nesitaiksčiusi su pavergimu, visada siekusi laisvės? E.Aleksandravičius tam prieštarauja, sakydamas, kad viskas priklauso nuo asmenybės, jos pasirinkimų. „Gražiai kalbėti apie laisvę dabar beveik visi mokame, bet analizuoti savuosius gyvenimus, kiek juose yra idealo siekio – nepriklausomo, prieš srovę gebančio eiti žmogaus laisvės, tolerancijos žemesnio žmogaus laisvei – nelabai“, – sako jis. Svarstymai apie prisitaikymą, laisvės troškimą, tai, kaip mes elgiamės su susigrąžinta laisve, šių dienų kontekste yra labai svarbūs. „Kiek mūsų gyvenime dabar reiškia idealistiniai moraliniai principai?“ – klausia istorikas. Šioje knygoje esančios istorijos priminimas mums, kad rūpintis laisve reikia kasdien, – tam, kad tai nepasikartotų. Nes net ir XXI amžiuje laisvė, kaip matome, yra gana trapi.

 

KAM: Norintiems kompleksiško mūsų elgesio paaiškinimo

Pamatinė knyga apie mūsų elgesio priežastis. Didžiulės apimties knygoje Stanfordo universiteto neurobiologijos profesorius Robertas M.Sapolsky mūsų elgesį nagrinėja įvairiais moksliniais pjūviais – iš neurobiologijos, genetikos perspektyvų, tyrinėja, kaip žmogaus elgesį lemia jo aplinka, auklėjimas, patirtys. Kaip mūsų smegenys reaguoja į dirgiklius, kaip veikia hormonai, aplinkos veiksniai, kokią įtaką padaro kultūra, kiti žmonės. Tai kompleksiškas, labai sudėtingas vaizdas, ir pats autorius teigia norėjęs atsiriboti nuo vienos disciplinos – perprasti mūsų elgesiui reikia suvokti visą bendrą paaiškinimų grandinę, nepasiduodant pagundai paaiškinti elgesį vienu kuriuo konkrečiu genu, patirta trauma ar kitu veiksniu. Šis platus faktorių spektras skaitant knygą stulbina ir verčia iš naujo permąstyti, kiek mažai iš tiesų mes žinome patys apie save.

Beje, autorius jau pačioje pradžioje pabrėžia, kad vienas iš iššūkių, bandant suvokti žmogaus elgesį, yra tai, kad perprasti save turime žvelgiant per žmogbeždžionių, primatų, žinduolių prizmę: „Taip, taip, nevalia pamiršti, kad esame tam tikra gyvūnų rūšis. Ir sunkumų iškyla bandant išsiaiškinti, kada mes niekuo nesiskiriame nuo bet kurio kito gyvūno, o kada esame visai kitokie“.

Pirmoje knygos pusėje autorius dėlioja mūsų elgesio priežasčių karkasą remdamasis anksčiau išvardintais pjūviais – genetika, neurobiologija, evoliucija, kultūrinė aplinka, – visa tai lemia mūsų elgesį, mokslininkas tyrinėja žmogaus elgesio kilmę nuo šių dienų iki to, kaip tai formavosi per tūkstančius metų. Kas vyksta mūsų viduje likus sekundei ar valandoms iki konkretaus elgesio.

Antrojoje dalyje jis tyrinėja konkrečius elgesio tipus – mes prieš juos, hierarchija ir paklusnumas, kas yra svetimo skausmo pajautimas, konkurencija, koks elgesys laikomas moraliu skirtingose visuomenėse ar kaip jį skirtingai vertina skirtingi žmonės. Kuo skiriasi empatija ir užuojauta? Kaip veikia religijos?

Ir ši knyga, kaip ir visos šiame sąraše, glaudžiai susijusi su šiais laikais. Mat ji gali padėti suvokti ir žmonių polinkį į agresiją, smurtą, tai, kodėl kyla karai. Jau knygos įžangoje mokslininkas rašo: „Tai ir yra pagrindinė knygos tezė: mes nejaučiame neapykantos smurtui. Nekenčiame ir baiminamės netinkamų smurto rūšių, smurto, vykstančio nepageidaujamame kontekste. Nes kai aplinkybės tinkamos, pasikečia ir požiūris į smurtą“. Ši knyga be kita ko yra didele dalimi ir apie tai, kodėl žmonės vienas kitą žaloja, kodėl mėgsta agresiją. Galbūt šios įžvalgos padės suprasti, kodėl šimtmetis po šimtmečio mes neišbrendame iš karų, smurto verpetų.

Kaip jau minėjau, knyga milžiniškos apimties, ji pareikalaus nemažai laiko, ir kai kas galbūt skaitys aktualiausius skyrius. Bet autorius rašo ne itin sudėtinga kalba, skyrių pabaigoje pateikia apibendrinimus, pagrindines išvadas, tad „Elgesys“ tikrai ne iš tų knygų, kurias skaityti reikia šalia pasidėjus dar kelis žodynus. O akiratį apie mūsų gyvenimą ji praplečia labai smarkiai.

 

KAM: Norintiems sužinoti, kuo gyveno Lietuva ir pasaulis prieš šimtą metų

Pirma, ką reikia pasakyti, – kad knygos koncepcija nėra originali. Iš atskirų, regis, menkai tarpusavyje susijusių kasdienio gyvenimo, meno, politikos fragmentų dėliojamą konkrečių metų panoraminį vaizdą matėme vokiečių menotyrininko Floriano Illieso knygose apie Pirmojo pasaulinio karo aušrą, kuomet jis aprašė 1913-uosius. Tiesa, ir pats R.Maskoliūnas neslepia, kad šio autoriaus knygos ir tapo įkvėpimu jam parašyti šį kūrinį.

Kaip rašo pats autorius, šis tekstas yra bandymas apžvelgti, kuo 1922-aisiais gyveno Lietuva ir pasaulis. „Remiantis to meto spauda, laiškais ir atsiminimais, sudėlioti vienerių metų politinių ir kultūrinių įvykių kroniką, kad pajustume laikmečio pulsą“, – rašoma knygos įvade. Tie metai buvo pažymėti kraštutinumais – viena vertus, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo jaučiamas meninio gyvenimo pakylėjimas, randasi naujos formos, kultūriniame gyvenime – maištas prieš sustabarėjusį pasaulio vaizdavimą, savo reikšmingus darbus kuria tiek garsūs pasaulio menininkai, tiek lietuvių kūrėjai. Atrodytų, kad pasaulis, išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, žengia į naująją optimizmo erą.

Tačiau tai – tik viena pusė, iš to kyla ir knygos pavadinimas. Greta modernizmo, greta Kazio Binkio, Marcelio Prousto, Jaroslavo Hašeko ir Franzo Kafkos, pasaulyje vyksta ir tai, kas galiausiai privedė prie Antrojo pasaulinio karo. Totalitarinės jėgos skinasi kelią ir renka savo pasekėjus. Mėnesis po mėnesio mes sekame tvirtėjantį Adolfą Hitlerį. „Yra tik dvi galimybės: arba arijų pergalė, arba arijų sunaikinimas ir žydų pergalė“, – sako jis balandžio 12 dieną. Lapkričio 21 dieną leidinys „New York Times“ išspausdina pirmąjį straipsnį apie Adolfą Hitlerį, kuriame teigia, kad „Hitlerio antisemitizmas nėra toks aršus ar nuoširdus, kaip gali atrodyti“. Totalitarinių vadų nuvertinimas, kaip matome, turi šimtametes tradicijas.

Tuo pat metu stiprėja ir Benito Mussolini, o mūsų akys, šių dienų kontekste, žinoma, krypsta į Rusiją. Ir vėlgi – matome, kad prieš šimtą metų ten vyko tai, ką, su pasibaisėjimu žiūrėdami į Rusiją, matome ir šiuo metu. Rusijos vadovai tais metais skelbė, kad šalis yra priešų apsuptyje, būtent dėl bolševikų veiksmų prasidėjo badas ir net kanibalizmas, iš Lenino šalies vairą perima Stalinas. Šimtas metų praėjo, o Rusija sustingusi priešų paieškos, ksenofobijos ir smurto sėjimo aplinkui būsenoje.

Patys pasakojimai, iš kurių sudėliota ši knyga – fragmentiški, tai gali būti ir laiškai, atrodytų, nelabai reikšmingi pastebėjimai, orų aprašymai, pastabos apie menininkų susitikimus arba naujus eksperimentus. Gali tai būti reikšmingi politiniai įvykiai, to laiko valgių meniu, svarbių knygų pasirodymai ar išradimai. Mozaika, kurios tikslas – aprėpti kuo platesnį tiek viešojo gyvenimo, tiek kasdienybės vaizdą, sukurti 1922-ųjų atmosferą, ir įdomu tai, kaip autorius brėžia paraleles tarp Lietuvos ir to, kas vyksta visame pasaulyje. Kokios tendencijos sutampa, atsispindi ir Lietuvos gyvenime. Taip, tai nėra gili studija, ir tikrai čia nepakliuvo tai, apie ką, matyt, kalbėtų istorikai, aprašydami šiuos metus – greičiau jau tai įdomybių su rimtais inkliuzais rinkinys, kuris visgi rodo, kad gyvenimai susideda iš smulkių dalykų, o kai kurie esminiai dalykai visgi nesikeičia.

Ir jau dabar kyla mintys – kaip apie 2022-uosius bus rašoma po šimtmečio? Žinoma, jei dar bus apie ką rašyti.