(Ne)paprastas Jono ir Adolfo Mekų gyvenimas

Jono Meko šeimos bičiulis, knygų sudarytojas Kęstutis Pikūnas Vilniaus knygų mugėje pristatys iki šiol nepublikuotų avangardinio kino krikštatėvio Jono Meko ir jo brolio – kino režisieriaus, dėstytojo Adolfo Meko – laiškų albumą „Gyvenimo lai(š)kai“.

Knygą išleidote bendradarbiaudamas su Biržuose gyvenančiais Meko giminėmis. Ar iš jų ir gavote šią medžiagą?

Taip, prie knygos turinio sudarymo prisidėjo plati Mekų giminė – tai patys artimiausi žmonės, kurie matė, girdėjo ir jautė tai, ko vieša akis negalėjo pastebėti. Kiekvieno iš jų istorijos, prisiminimai ir įžvalgos buvo neįkainojamas indėlis į šios knygos turinį. Visa tai knygai suteikė išskirtinio autentiškumo, kuris įtraukia nuo pat pirmų puslapių. Ir nors įvairūs pasakojimai ir istorijos, likę leidinio paraštėse, verti atskiros knygos, būtent jie leido geriau suprasti šios šeimos jautrią istoriją. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau Jono ir Adolfo siųstus laiškus mamai į Semeniškių kaimą, net negalėjau pagalvoti, kaip jie suguls į šios knygos puslapius ir kaip visa tai apjungti į vieną sklandų pasakojimą. Kartu su laiškais gavau albumus su šimtais nuotraukų, daugelis jų niekur dar nepublikuotų, ir dešimtmečius rinktas laikraščių iškarpas, kurios, turiu pripažinti, galvoje sukėlė minčių audrą. Tada dar nebuvo aišku, kiek laiko truks kūrybinis procesas. Laukė ilgi ir kantrūs mėnesiai atrenkant laiškus ir nuotraukas, vėliau – bendravimas su šeimos nariais tikrinant datas ir vietas. Ši patirtis buvo lyg prisilietimas prie mėgstamo filmo scenarijaus ir nematytų scenų peržiūros. Tolimesni pokalbiai ir susitikimai su kitais, iki tol dar nežinomais, Mekų šeimos nariais pamažu virto į knygos naratyvo kūrimą. Pasitikėjimas, kurį gavau iš laiškus išsaugojusių Jono ir Adolfo dukterėčių, virto atsakomybe nenuvilti.

Kokį Meką skaitytojas sutiks laiškuose? Ar tai jo kūrybos retrospektyva, o gal žvilgsnis į mums nepažintą Meko asmeninį gyvenimą?

Turbūt nieko nuostabaus, kad išgirdę žodį Mekas, dažniausiai pagalvojame apie pasaulinį pripažinimą pelniusį, vieną iš žymiausių lietuvių menininkų — Joną Meką. Būtų galima ilgai ir (ne)nuobodžiai kalbėti apie jo pasiekimus, įtaką ir milžinišką palikimą, bet apie tai jau parašė pasaulio didžiausi ir garsiausi turinio kūrėjai. Šioje knygoje Mekas yra kitoks, čia jis visų pirma, yra sūnus, brolis ir tėvas. Knygoje esančius brolių laiškus puikiai iliustruoja šeimos narių, draugų ir bendradarbių užfiksuotos gyvenimo akimirkos, padedančios suprasti Mekų kūrybos ištakas ir asmenybes. Tai Jono gyvenimo kelionė kartu (ir atskirai) su mums mažiau žinomu, jauniausiu broliu Adolfu. Mažai žinoma, kad iki pat 1965 m. broliai Mekai gyveno, kūrė ir dirbo kartu, Niujorke visi juos žinojo kaip “du brolius”. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas, paėmęs šią knygą į rankas, ras nemažai panašumų ir su savo šeimos istorija.

Jono Meko egzistencija fiziškai ir dvasiškai tarytum padalyta tarp Semeniškių ir Niujorko. Kaip, jūsų galva, šis dvilypumas atsispindi jo kūryboje, laiškuose?

Knygoje nesistengiama analizuoti Jono kūrybos, bandyti ieškoti neatrasto Meko ar išsiaiškinti jo fenomeną. Visa tai paliekama skaitytojui. Pats Jonas dažnai sakydavo, kad viskas, ko reikia yra čia ir dabar, paprastume. Būtent šį paprastumą dažniausiai ir yra sunku perprasti. Ši knyga būtent tokia ir yra, joje nėra asmenybės aukštinimo ar dirbtinai ieškoma kitokio blizgesio. 

Taip pat nesutikčiau su dvilypumo terminu, nes tiek Jonas, tiek Adolfas džiaugėsi gyvenimu, buvo sąmoningos asmenybės ir nuo pat paauglystės, kaip patys sakydavo, turėjo biržietišką gatunką, kuris juos lydėjo visą gyvenimą. Tuo galima įsitikinti skaitant jų laiškus mamai ir, vėliau, broliui Petrui į Semeniškius. Visi jie yra persismelkę paprastumu ir ilgesiu to, ko jie susigrąžinti jau nebegalėjo.

Knygų mugės šūkis – Jono Meko žodžiai „Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram“. Ką reiškia šie režisieriaus žodžiai? Kaip manote, kodėl būtent jie pasirinkti knygų mugės tema?

Jonas buvo atviras visiems, tuo teko įsitikinti ir pačiam. Dar būdamas gyva legenda jis dažnai save vadino kaimiečiu, ir kaip jis pats sako: “Tikrasis grožis… Taip, tikrasis grožis… Jis visas yra stebėtojo akyje… ” Manau, šiuose žodžiuose yra labai daug tiesos. Kodėl knygų mugės organizatoriai pasirinko Jūsų minėtą frazę — nežinau, bet žinau tik viena — esu laimingas, kad per šią knygų mugę, dėka plačios Mekų giminės, apie Meką galėsiu pasakoti daugiskaita.

Knygos formatas neįprastas. Puslapiai suklijuoti: skaitytojas, vartydamas turi juos praplėšti. Kodėl?

Apie tai būtų galima kalbėti labai ilgai. Brolių Mekų asmenybės, nors ir neįprastos, yra išskirtinai paprastos. Būtent todėl, ieškant turinio išpildymo formos, stengiausi, kad ši knyga tokia ir būtų. Šiam tikslui pasiekti reikėjo pasverti dažnai nematomas svarbias detales. Tai derantys šriftai, tinkamas popierius, knygos įrišimas ir svoris. Knygą paėmus į rankas, visų pirma, ją turėtų būti malonu laikyti rankose, ji neturi būti nuspėjama ir nuobodi, ji turi įtraukti skaitytoją, todėl surasti tinkamą formą turiniui yra vienas didžiausių iššūkių. Knygoje esančios Mekų šeimos citatos, vietovardžiai ir nuotraukų aprašymai skaitytoją lydi lyg užkadrinis balsas, lipdantis istoriją į vientisą pasakojimą. Puslapiai yra dvigubi, lyg vokai, kuriuos reikia perpjauti tam, kad būtų galima perskaityti Jono ir Adolfo laiškus mamai. Dar tik noriu pridėti, kad knygos viršelis turi popierinius laiškų peilius, kuriais galima praplėšti laiškus. 

Nuotrauka fotografuota MO muziejuje, parodoje „Mekas mirksi geriau“