Naujoji tinklaraštininkės Linos Liubertaitės draugija – Geltonas Karutis ir Kakė Makė vaikus kviečia tapti sodo detektyvais

Neseniai pasirodžiusią savo knygą vaikams „Kakė Makė. Sodo detektyvas“ apželdinimo kursų organizatorė, tinklaraščio „Geltonas karutis“ autorė, televizijos laidos „Čia mano sodas“ vedėja Lina Liubertaitė prilygina pupų derliui, kai į žemę pasėji vieną, o nuraškai keliolika ankščių. Tos ankštys – tarsi įrodymas, kad dirbta ne veltui. Beje, pupoms tinklaraštininkės knygoje numatytas svarbus vaidmuo – kelios spalvotos pupelės, netikėtai pradingusios iš Kakės Makės kišenės, užkuria tikrą sodo detektyvą!

Sodo gudruolis Geltonas Karutis kartu su Kake Make kviečia ieškoti dingusių pupų, o ieškant tyrinėti augalų pasaulį. Nuo sėklos pavasarį prasidėjusi pažintis su augalais ir sodu tęsiasi per visus metų laikus. Idėjų, ką nuveikti su žeme ir augalais pavasarį, vasarą, rudenį ir net žiemą, knygoje suras ne tik vaikai, bet ir mamos, tėčiai, katinai ir šunys.

Sunku patikėti, tačiau vaikystėje knygos autorė apie augalus žinojo visai nedaug. Į sodą ir daržą Liną atvedė smalsumas ir eksperimentai. Šiandien ji – geriausia augalų draugė, su žaliuoju pasauliu supažindinanti ir kitus žmones. O pradėti, žinoma, reikia nuo vaikų.

 

Lina, populiarus ir vaikų pamėgtas Kakės Makės personažas vaikus tavo knygoje kviečia į sodą. Kai kurie miesto vaikai nuo sodo reikalų – labai toli. Sunku juos susigrąžinti prie pradžių pradžios – prie žemės?

Pirmoji mano mintis buvo parengti vaikams paprastą ir aiškią sodo enciklopediją. Tačiau norėjosi, kad ji būtų tokia… Įtraukianti. Taip kilo idėja sukurti detektyvą – Kakė Makė žaidė darže su pupomis, o tos ėmė ir dingo. Ar galėjo taip nutikti, kad pupos ėmė ir pasisėjo? Ot, išdykėlės!

 

Bet pasisėjusios sėklos nebūtinai sudygsta?

Ir čia mes keliaujame gilyn. Kokių sąlygų reikia, kad jos sudygtų? Kokios sėklos būna? Ką galime laikyti sėkla, o ką – ne? Kas tas dirvožemis? Iš ko jis susideda? O čia kartu ir eksperimentą padarome. Paskui aiškinamės, kaip augalai išvis dauginasi. Ir kaip jų gali padauginti pats? Kas vyksta po žeme? Kokias šaknis augalas augina? Kokie požymiai rodo, kad jam žemė patinka? Kaip atrodo laimingas augalas? Ir kas nutinka, jei jam saulės – per mažai arba per daug? Kas yra augalų draugai, o kas – priešai?

Paskutinis knygos skyrius siūlo įdomiausių dalykų, kuriuos sode gali užsiauginti pats.

 

Gal Lietuvoje mažiau, bet jau randasi vaikų, kuriems atrodo, kad vaisiai ir daržovės į parduotuvių lentynas atkeliauja iš gamyklų arba gal net tose pačiose parduotuvėse ir auginamos…

Skaičiau apie vieną tyrimą, kuris buvo atliktas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, vaikai negali atpažinti pomidoro, kol nepamato jo supjaustyto griežinėliais ir sudėto į mėsainį. Jau nekalbant apie tai, kad didžiulis siurprizas jiems, kad bulvės žydi. Šiandien užsienio aplinkos kūrėjai, dizaineriai vis dažniau kalba apie tai, kad prie namų verta pasisodinti obelų ar slyvų, nes jos ne tik duoda skanių vaisių, bet ir labai gražiai žydi!

 

Mums tai – savaime suprantama. Lietuviai, matyt, dar nėra taip stipriai nutolę nuo žemės?

Kai vakariečiai pamažu grįžta prie daržų ir pradeda patys auginti maistą, mums grįžti niekur nereikia, esame dar labai arti to, mūsų tėvai dar turėjo sodus ir daržus, mes nieko nepamiršę, galime dalytis autentiškomis žiniomis. Kai kartais mėginu nusakyti lietuviško aplinkos dizaino identitetą, galvoju apie tai, kad mūsų aistra – valgomieji augalai. Net ir visai augalais nesidominti šeima, atsikrausčiusi į namą, kur turi plotelį žemės, galvos, kaip čia keletą serbentų pasisodinti.

Kol vaikai maži, jie labai domisi žeme, augalais, gamta. Galbūt jie labai nesureikšmina metų laikų, jie gyvena, domisi, žaidžia, tyrinėja čia ir dabar. Jiems ir akmuo įdomus, ir gėlė, ir morka, o dar įdomiau patikrinti, kaip visa tai auga, iš kur dygsta, kas darosi, kai išrauni. Gaila, kad tas natūralus smalsumas dingsta paauglystėje.

Ir tau taip buvo?

Žinoma! Tėvai veždavo į sodą, o aš purkštaudavau: čia jau tikrai – ne man! Nereikia tikėtis, kad mūsų paaugliai vaikai labai norės ravėti daržus. Tačiau tai, kad jie sakys ne, nebūtinai reikš, jog jie niekada į sodus negrįš. Esu skaičiusi ne vieną tokią istoriją tarptautinių apželdinimo specialistų biografijose.

 

Kada turėtų įvykti vaikų supažindinimas su žeme ir augalais?

Man atrodo, kad nieko specialiai daryti nereikia, jie patys natūraliai su aplinka susipažįsta. Mūsų reikalas laiku paaiškinti, papasakoti istoriją, atkreipti jų dėmesį: „O, žiūrėk, ir čia spyglys, ir čia – spyglys. Vienas kietas, duria, kitas – minkštas, švelnus, bet abu – spygliai.“ Arba mūsų knygoje kartu perskaityti, kad rožė – visai ne gėlė, o krūmas. Arba išsiaiškinti, kad medžiai auga visai kitaip nei žolės. Gal palyginti, kad jie ne tik auga į viršų, bet ir storėja. Ar tai nepanašu į žmones?

 

Pastaruoju metu vis dažniau galima pastebėti vaikų purvinais, žemėtais drabužiais. Turbūt tai irgi būdas prisiliesti prie žemės? Vaikams jis kur kas priimtinesnis nei draudimai – nelipk, nesivoliok, neliesk.

Man atrodo, kiekvienas pereiname tam tikras tėvystės madas ir bangas, esame veikiami tuo metu vyraujančių požiūrių. Vienu metu kalbėta, kaip svarbu auginti vaiką ypač švarioje, sterilioje aplinkoje, vėliau nuspręsta, kad geriau purvini, bet laimingi vaikai. Aš esu už balansą, už tai, kad vaikai tyrinėtų aplinką patys, o tėvai pasistengtų, kad jie tai darytų saugiai.

Lina Liubertaitė. Joana Burn Photography nuotr.

 

Augini du vaikus. Kokia jų pažintis su žeme?

Nebuvo jokio sąmoningo supažindinimo. Dabar jiems dešimt ir dvylika, daržas jiems – natūralu. Lygiai taip pat natūralu klausti apie augalus ir sodą mamos, nes ji daug apie tai žino. Jie klausia, aš atsakau. Aną kartą nustebau ir pagalvojau, kad kartais mes, suaugusieji, nė neįsivaizduojame, ką vaikai žino ir kas jiems iš tiesų įdomu. Buvau pakviesta į klasę papasakoti apie savo profesiją. Kalbėjau su ketvirtokais apie augalus, buvau atsinešusi paprikos daigą, aiškinau, kaip augalas dygsta, kokias funkcijas atlieka jo lapai, užsiminiau apie fotosintezę, tačiau įdomiausia jiems buvo klausyti apie netikruosius augalo lapelius, kurie susiformuoja patys pirmieji. Mano vaikas irgi po tos pamokos vis pastebėdavo: žiūrėk, mama, netikrieji lapeliai jau dygsta. Rodos, toks neesminis dalykas, o prisiminė!

 

Ar vaikai namuose turi savo daržą ar lysvių?

Yra buvę daug bandymų, tačiau pasakyti, kad tai jų daržas, negaliu. Po vienos laidos man sakė: tas augalas labai geras. Pagalvojau, reikės nupirkti, kartu pasodinsime, turės nuosavą. Esu pastebėjusi, kad žmonės nesidomi augalais tol, kol neturi nuosavų. Vos tik atsiranda vieta, kur juos galima auginti, santykis pasikeičia – prabunda kūrėjas, augintojas.

Mano santykis su augalais prasidėjo tada, kai persikėlėme gyventi į nuosavą namą. Kažką reikia daryti!

Kai kuriose mokyklose ir vaikų darželiuose atsiradusios daržovių lysvės ir šiltnamiai yra puikus įrodymas, kur suka mūsų visuomenė. Kažkada tik madinga buvusi ekologija šiandien tapo visuomenės kryptimi. Mes daug galvojame apie aplinką, apie tai, ką vartojame, kuo gyvename. Be jokios abejonės, visa tai norime perduoti savo vaikams. Auginimas, augalų priežiūra yra vienas iš būdų suvokti, kad maistas neatsiranda iš niekur. Be to, gamta yra puiki vieta ir tėvams pabėgti nuo įtempto, virtualaus, tarp stiklo ir mūro pasislėpusio pasaulio, tarsi iš naujo atrasti savo pojūčius – lytėjimą, uoslę, klausą, skonį. „Oi, kaip gera sukišti rankas į žemę“, – sakome. Ir tai yra tiesa, geriausia terapija, kai gali būti lėtas ir ramus, nes augalų pasaulyje nieko paskubinti neįmanoma – pandemija ar karas, pavasaris vis tiek ateis. Man atrodo, kad svarbu vaikus supažindinti su šia gamtos terapijos rūšimi. Svarbu sudėti jiems tvirtą žinių pagrindą, kai reikės, jie tiesiog viską prisimins. Visai verta mokėti užsiauginti maisto.

 

O kiek tu pati praleidi laiko sode ir darže?

Mažai, tikrai norėčiau daugiau. Esu ne iš tų žmonių, kurie viską savo darže labai gerai daro ir tuo dalijasi, man kur kas geriau pavyksta sujungti žmones, kurie turi žinių apie sodą, ir tuos, kurie tokių žinių neturi. Specialistus ir mėgėjus. Savo veiklą ir pati pradėjau nuo kursų – su namu gavusi žemės sklypą tikrai nežinojau, ką su juo daryti. Man reikėjo ne sudėtingų specialistų aprašymų, o paprasto patarimo, lengvo sprendimo. Jei būčiau turėjusi pinigų, gal būčiau samdžiusi landšafto dizainerį, tačiau viską reikėjo daryti pačiai, taigi teko ieškoti paprastų paaiškinimų. Tad taip ir nutiko, kad sėdžiu prie kompiuterio, kažką rašau, bendrauju su žmonėmis, filmuoju, fotografuoju, užuot ravėjusi savo daržą. Kartais save dėl to pagraužiu, bet paskui ir vėl nusiraminu: negali, žmogau, spėti ir žinoti viską. Na, nelemtas man išpuoselėtas kiemas!

Lina Liubertaitė. Joana Burn Photography nuotr.

 

Na, visada yra galimybė turėti tinginio daržą!

Egzistuoja daugybė teorijų, kaip tas tinginio sodas galėtų atsirasti. Tačiau, kad ir kokia būtų teorija, žmogaus prisilietimas vis tiek reikalingas. Be to, kiekvienam reikia skirtingų dalykų – vienam daržo su morkomis, kitam – gėlynų, trečiam – žolės aplinkui.

 

Smagus derinys – naudinga ir gražu. Argi neįdomu stebėti, kaip gėlynuose kyšo morkų žiedai ar burokėlių lapai? Ar gali nubrėžti šių metų tendencijas?

Vis dar populiarūs varpiniai augalai. Ir nors miskantai ar lendrūnai dažnai atrodo pernelyg pasikartojantys, yra galybė kitų varpinių augalų, kuriuos vis dar atrandame. Natūralistinio dizaino banga, lydima atidesnio žvilgsnio į ekologiją, neslūgsta. Taigi varpinių augalų matysime dar ilgai.

Madinguose soduose augalų daug ir jie aukšti. Beje, šios mados itin palankios laiko neturintiems žmonėms. Dabar net rožes sodiname tuščiavidures, atsparias šalčiui, ligoms ir kenkėjams. Mes nebereikalaujame gražių, trąšomis prifarširuotų žiedų, o ieškome bendro vaizdo, kompozicijos, kuri mus džiugintų visais metų laikais.

Interviu parengė Laisvė Radzevičienė