Naują romaną išleidusi rašytoja Jolita Herlyn: „Į knygas kopijuoju savo gyvenimo epizodus“

„Iki pandemijos mano pasaulis buvo Lietuva, šeima, kelionės ir knygos. Tik kūnas leido laiką Hamburge. Kai prasidėjo pirmasis karantinas ir įsigaliojo ribojimai tarp Vokietijos žemių, supratau, kad esu priversta Hamburgą atrasti sau iš naujo ir jį pamilti“, – atvirai prisipažįsta rašytoja Jolita Herlyn ir sako, kad jai tik praėjusį pavasarį pavyko prisijaukinti šį miestą.

Bet kokiu atveju Hamburgas Jolitai negaili įkvėpimo, būtent čia buvo sukurtos visos jos knygos. Iš ten pas Lietuvos skaitytojus atkeliavo ir naujoji – meilės romanas su mistikos ir detektyvo elementais „Šešėlių gaudytoja“. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.

Jolitai atrodo, kad Hamburgo jos knygose atsiras vis daugiau. Pavasarį draugė jai papasakojo apie ežiukų prieglaudą, esančią miesto pakraštyje. Ar gali būti geresnė vieta pradėti romano siužetą? Būtent nuo ežiukų prieglaudos aukštyn kojomis pradeda virsti ir pagrindinės romano „Šešėlių gaudytoja“ herojės gyvenimas. Jaunai žurnalistei Johanai jos sapnai ir ežiukai tampa kelrodžiais ženklais. Ji mėgina išsiaiškinti, ar visa tai tik jos laki vaizduotė, ar – neįtikėtina tikrovė. Atsakymus žurnalistė gauna mažoje Danijos saloje. Ten pat ji sužino, kad meilę ir beprotybę kartais skiria tik vienas žingsnis.

Tiesą sakant, pačios J. Herlyn gyvenimas yra ne mažiau spalvingas už tuos, kuriuos ji aprašo savo knygose. Peržengusi keturiasdešimtį, moteris pasiryžo iššūkiams – iš Klaipėdos persikėlė į Kopenhagą, įsidarbino banke, netrukus įsimylėjo, ištekėjo, pagimdė sūnų ir… pradėjo rašyti knygas.

„Vienos moterys sukurtos meilei, kitos – šeimai“, – taip kalba naujojo jos romano „Šešėlių gaudytoja“ herojė. Ar tai gali būti tiesa? „Daug ko tos mano herojės knygose prišneka“, – juokiasi rašytoja ir sako žmonių į lentynėles nerūšiuojanti, nes grynųjų vienos ar kitos kategorijos atstovų realiame gyvenime nedažnai sutiksi. Ji pati stengiasi derinti meilę ir šeimą. „Jei esi patyręs audrų meilės vandenynuose, pradedi itin branginti šeimos uostą“, – teigia Jolita.

Rašytoja Jolita Herlyn. Asmeninio archyvo nuotr.

Beje, laivų ir jūrų naujojoje Jolitos knygoje netrūksta. „Mano gyvenime esama nemažai epizodų, kurie tarsi copy paste persikelia į knygas. Kelionė laivu taip pat nukopijuota nuo mūsų su vyru prieš porą metų vykusios kelionės. Niekada nemaniau, kad rašysiu apie laivus, juk ilgą laiką juos mėgau stebėti tik nuo kranto. Buriavimo žavesį pajutau tik po daugelio metų laive. Per pandemiją laivas mudviem su vyru Svenu tapo tikru išsigelbėjimu, antraisiais namais.“

Paklausta, ar kada iš tiesų buvo nuplaukusi į nedidukę Danijos salą, kurioje vyksta naujojo jos romano veiksmas, Jolita pasakoja, kad sala tikrai egzistuoja: „Skarės salą užtikau prieš porą metų, kai buriavome Pietų Danijos jūroje (taip vokiečiai vadina Baltijos jūros dalį, esančią į pietus nuo Fiuno salos). Tai nuostabus archipelagas su daugiau nei penkiasdešimt salų. Kol buriavome, dalijausi nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Vieną pakomentavo gal dvidešimt metų nematyta pažįstama, ji ir pakvietė užsukti į Skarės salą, kurioje dirba organinių ledų gamyklėlėje. Su vyru ne tik apsilankėme, bet ragavome ledų, kuriuos Rita ir jos bendradarbiai gamina tik iš vietos ūkininkų produktų. Niekada iki tol nežinojau, kad egzistuoja ledai, skirti vėžiu sergantiems pacientams ar besilaukiančioms moterims.“

Rašymas, ji sako, atveria ne tik naują socializacijos lauką, bet ir kaskart tampa paskata pažinti pasaulį. „Dabar rašau ne todėl, kad noriu dalytis patirtimis, o todėl, kad pati noriu patirti naujų dalykų ir apie juos pasakoti skaitytojams. „Apie ežius mano romane sužinosite labai daug, senovės Egipte jie buvo laikomi reinkarnacijos simboliu. Prieš dešimtmetį archeologai senoje kapavietėje rado dvi freskas, kuriose vaizduojama deivė Abaset, ant galvos laikanti mėlyną ežį“, – intriguoja rašytoja.

Jolita Herlyn, Lietuvos bibliotekų 2017–2019 metais įrašyta į skaitomiausių šalies autorių trejetuką, mėgsta sakyti, kad knygos, kurias rašo, yra jos tiltas į Lietuvą. Dabar grįžti į gimtinę negali, taigi jaučia, kad tiltas siūbuoja – žmonės kraustosi į virtualybę. „Nelabai aš ją mėgstu, bet argi yra kita išeitis?“ – svarsto Hamburge gyvenanti, tačiau knygas lietuvių kalba rašanti autorė. Ji tikisi, kad jau vasarą ateis ir gyvų susitikimų laika