Naują knygą vaikams išleidusi rašytoja Renata Šerelytė: „Suaugusieji visko daug labiau bijo nei vaikai“

„Aš visada esu kartu su vaikų literatūra. Ji – mano didžioji meilė“, – sako rašytoja Renata Šerelytė. Savo knygose vaikams rašytoja nevengia filosofinių klausimų. Jų kyla ir naujosios jos knygos „Pelėdžius ir Purpurinė antis“ herojams.

R. Šerelytės istorija vaikams „Pelėdžius ir Purpurinė antis“, kurią savo iliustracijomis magiškai papuošė dailininkė Rasa Joni, įtraukta į leidyklos „Alma littera“ pradedantiems 5–8 metų skaitytojams skirtą knygų seriją „Skaitau pats“. Šioje serijoje jau išleistos aštuonios knygos. Tarp jų – vaikų mėgstamų autorių Evelinos Daciūtės, Selemono Paltanavičiaus, Nadios Kovaliovos, taip pat ir nuotaikingos, į lietuvių kalbą išverstos užsienio rašytojų knygos.

Rašytoją R. Šerelytę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Puikiai prisimenu žurnalą „Žvaigždutė“, vaikystėje jį skaitydavau, tačiau autorių pavardes laikas ištrynė. Nustebau perskaičiusi, kad ten dirbote, vadinasi, rašote vaikams nuo labai seniai. Ar prisimenate savo pirmąjį tekstą?

Su vaikams skirtais žurnalais „Žvaigždutė“ ir „Genys“ siejasi mano debiutas vaikų literatūroje. Pamenu, poetui Martynui Vainilaičiui į „Genį“ nešiau savo eilėraštį apie karalių, kuris daug valgė, nes jį kankino egzistenciniai klausimai: „Karaliui liūdna. Kyla / Keistų minčių jam daug. / Kodėl nuo saulės šylam, / Sušlampam nuo lietaus?“ M. Vainilaičiui mano eilės, rodos, patiko, bet pasakė, kad geriau rašyčiau apie ką nors kita, o ne apie karalius.

Turbūt visada lengviau rašyti apie tai, kas širdyje, o ne apie tai, kas populiaru?

Man visos temos įdomios, jei tik, žinoma, tikros, neišgalvotos, nepritemptos. O labiausiai domina filosofiniai klausimai. Na,tie, kur karalių kankino: „Kodėl apvalios pupos? / Kodėl vanduo – lede? /  Ko paukščiai alksniuos supas / kaip obuoliai sode?“

Rašant knygas praverčia ir autentiškos patirtys, ir asmeniniai išgyvenimai, ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi.

Jūsų Pelėdžius iš naujosios knygos „Pelėdžius ir Purpurinė antis“ irgi nusiteikęs filosofiškai. Kokią žinutę siunčiate savo mažiesiems skaitytojams?

Kad reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

Ar knygos miestelis atkeliavęs iš jūsų vaikystės? Juk ir pati užaugote nedideliame miestelyje Šiaurės Rytų Lietuvoje.

Galima sakyti, kad šiokių tokių mano gimtojo miestelio bruožų miestelis iš knygos turi. Bet nedaug. Nors kai kurie paukščiai tikrai yra panašūs į kai kuriuos žmones.

Dar viena šios knygos tema – kad ir kas būtų, likti savimi. Kaip jums pačiai tai pavyksta? Su kokiais demonais turite kovoti, kad išsaugotumėte savastį?

Oi, kaip baisiai nuskambėjo – kautis su demonais (juokiasi)! Geriau jau nereikėtų, nes tokia kova yra labai nelygi, o žmogus joje – labai silpnas. Nebent Dievas padeda… Turbūt svarbiausia – neišpuikti. Nes puikybė savastį kaip niekas kitas žudo.

Renata, ar bėgant metams vis dažniau prisimenate magiškus dalykus, vykusius vaikystėje?

Tai kad pati vaikystė – magiška. Magiška ir viskas, kas ją supa – aplinka, žmonės, įvykiai. Spalvos ir garsai. Amžinybės ir nemirtingumo jausmas.

Rašytoja Renata Šerelytė. Butauto Barausko nuotr.

Jūsų knygos pristatyme parašyta: knyga lavina vaizduotę ir subtilaus humoro suvokimą. Ką šie abu dalykai reiškia jūsų gyvenime?

Turint vaizduotę, nenuobodu gyventi. Na, o humoras, ypač subtilus,– vienas pačių žmogiškiausių bruožų, unikalus dalykas, kuris mus atskiria nuo gyvūnų ir priartina, tarkime, prie angelų.

Jūsų knygą iliustravo puiki dailininkė Rasa Joni. Ar jūs pati iliustravimo procese irgi dalyvavote?

O, aš tik paaiškinau, kas yra triušio katiliukas, – ne puodas, bet tokia skrybėlaitė… Nors gal būtų gražu, jei triušis nešiotų ant galvos puodą? Nesu linkusi patarinėti dailininkams ar varžyti jų vaizduotės – jie puikiai viską patys supranta ir padaro. Rasos iliustracijos yra tokios, į kurias kuo daugiau žiūriu, tuo labiau man jos patinka.

Esate sakiusi, kad šiuolaikinė vaikų literatūra jums atrodo pernelyg saldi, labai teigiama, edukacinė, teisinga. Kaip manote, kodėl šitaip susiklostė?

Na, ne visai taip – esama ir siaubo pasakų, ir šiurpių, ir gotikos, ne vien saldumynai. Tiesiog saldų tekstą parašyti daug lengviau nei, tarkime, šiurpų. Šiam reikia daug galingesnės vaizduotės. Be to, suaugusieji daug labiau visko bijo nei vaikai.

Šiandieniai tėvai, rodos, nori apsaugoti vaikus nuo visko – uodų įkandimo ir blogų draugų. Kodėl tėvams taip baugu leisti, kad vaikai patirtų pasaulį?

Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Pasaulis, šiaip ar taip, nėra labai saugi vieta. Ir natūralu, kad vaiką norisi saugoti. Tik anksčiau ar vėliau vaikui vis tiek reikės susidurti su gyvenimo iššūkiais – taigi vertėtų jį apginkluoti, kad būtų lengviau kovoti. Klausi, kokiais ginklais? Ogi drąsa, sąžiningumu, atjauta, gailestingumu, tiesos ir teisingumo troškimu bei humoro jausmu.

Ar visada jaučiatės žinanti, apie ką nori skaityti šių dienų vaikai? Jie juk kitokie, turbūt netgi nuo tada, kai parašėte savo Krakatukų seriją.

Vaikai, žinoma, keičiasi. Kinta literatūrinės mados, raiškos būdai, tačiau esama dalykų, kurie nesikeičia, kurie visada išliks svarbūs. Kai kurios vaikų literatūros knygos, kurias skaičiau vaikystėje, neteko savo magijos, bet tokių knygų nėra daug. Beveik visa klasika – Astrid Lindgren, Tove Jansson, Hanso Christiano Anderseno, Michaelio Ende kūryba iki šiol man ir žavi, ir įdomi.

Jei paprašyčiau patarimo tėvams, kaip auklėti vaikus, kad šie pamėgtų knygas ir literatūrą, koks jis būtų?

Nebrukti per jėgą to, kas tėvams atrodo vertinga, o vaikui – gal ir nelabai. Meilės per prievartą nebūna. Galbūt reikėtų įsitikinti, išsiaiškinti, kas vaiką domina, o paskui ieškoti jam patinkančių knygų.