Mylimiausios vaikų rašytojos dienoraštis – Astridos Lindgren kasdienybė karo įkarštyje

Knyga, kurią vienareikšmiškai perskaityti turėjau. Gan greitai pavyko ją gauti bibliotekoje, tad ilgai nelaukus ėmiau skaityti. Kodėl taip troškau jos? Ogi dėl autorės vaidmens mano vaikystėje. Tikiu, jog būriai vaikų užaugo mylėdami jos knygas ir neeilinius, kartais juokingus, kartais jautrius pasakojimus. Tarp Astridos knygų eilučių gerumas, šiluma, meilė vaikams ir gyvenimui trykšte trykšta. Ir jei jau mažas vaikas, per daug apie tekstus, literatūrą ir gelmes nesuvokdamas tai supranta – autorė tikrai talentinga. O Lindgren talentu niekad neabejojau. Ir dabar, jau suaugusi, su tokiu pat malonumu klajoju su Rasmusu, juokiuosi iš Emilio, daikteliauju su Pepe Ilgakojine ar svečiuojuosi Padaužų kaime.

„Karo dienoraščiai 1939–1945“ tai tikrų tikriausias Astridos dienoraštis, rašytas karo metu. Tuomet ji nė negalvojo, jog taps rašytoja, ir šiuos tekstus rašė grynai sau. Jei tikitės kažkokių sukrečiančių detalių, karo baisybių, nuotykių, veiksmo – ne tokia čia knyga. Čia tikras šeimos moters, žmonos ir mamos dienoraštis apie tai, kas jai nerimą keldavo kasdien. Mažėjantys maisto produktų kiekiai, vyrų ėmimas kariuomenėn ir, žinoma, karo eiga. Dienoraštyje Astrida klijuodavo laikraščių iškarpas, Hitlerio ir Čerčilio kalbų ištraukas, komentuodavo vienokius ar kitokius politinius veiksmus. Ji su didžiule atida sekė karo eigą, tačiau fiksuodavo ją ne datomis ir statistika, o kasdieniniame gyvenime matoma siaubo įtaka. Minėdavo ji ir žiaurių dalykų, nuogirdų apie žudomus žydus, žmones ištremiamaus iš savo gimtinių, liūdną kareivių dalią.

Tokias knygas labai sunku įvertinti žvaigždutėmis, o jei reikia, tik visas galiu duoti. Juk tai autentiška, tikra. Tokios rašytojos kaip Astrid Lindgren kiekvienas sakinys man brangus. Kažkur skaičiau atsiliepimą, jog tie maisto aprašymai buvo neįdomūs, tekstai sausi. Maisto aprašymai ir neturi būt įdomūs.. Kas žmogui karo įkarštyje svarbiausia? Išgyventi. Be ko žmogus niekaip neišliks? Be maisto. Natūralu, kad žmogus, žmona, motina dienoraštyje aprašo savo skaudulius ir nuogastavimus. Skaičiuoja davinius, produktus, likučius, sumažėjimus ar pagausėjimus – svarbiausia išmaitinti vaikus iš to, ko karo dėka tenka vis mažiau. Labai tikra ir labai svarbi knyga.  Šioje knygoje tik patirtys, tik kasdienybė, kuri man asmeniškai dar įdomesnė nei „šaudau ir gaudau“. Norisi suvokti ir kitą pusę, kuri gal nebuvo tokia žiauri, bet buvo. Beje, šiame dienoraštyje ir pirmieji Astridos pasvartysmai apie Pepę, bei jos atsiradimo istorija!