Moterys, kuriomis norisi didžiuotis garsiai

Rašytojos Viktorija APRIMAITĖ (26) ir Viktorija URBONAITĖ (40) pristatė knygą „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. Tai istorijos apie moteris, kurios įtemptose gyvenimo situacijose nepametė galvos, kovojo ir nugalėjo gyvenimo mestus iššūkius. Į Lietuvą atsėlinus pandemijai, kaip niekad aktualu pasisemti įkvėpimo ir valios iš stipriausių Lietuvos moterų.

Kaip atradote viena kitą? Kodėl knygą sėdote rašyti dviese?

Viktorija Aprimaitė: Buvo vasara, leidyklos įkūrėja Drasida pakvietė puodelio kavos, o išėjau jau su pasiūlymu rašyti knygą apie Lietuvos moteris. Kaip šiandien pamenu, kad po susitikimo keliavau Užupiu namo ir supratau, kad laukia šis tas galingo. Nė akimirkos nesuabejojau, nors iki tol apie knygos rašymą nebuvau susimąsčiusi. Kūriau prekiniams ženklams komunikaciją ir tiesiog mėgavausi rašymu.

Knygos kelias prasidėjo dar 2017 metais. O pirmąją istoriją parašiau tų pačių metų lapkričo 1 dieną – apie Emiliją Pliaterytę. Po metų prisidėjo ir Viktorija Urbonaitė. Juokinga, tik po kurio laiko supratome, kad komandą surinko ne tik, kad moterišką, bet dar ir tais pačiais vardais. Maža paslaptis – iki tol, kol nesudėjome visos knygos į galutinį vienetą viena kitos istorijų nė nebuvome skaičiusios. Buvo labai smalsu susipažinti su viena kitos herojėmis. Na, ir vienai su kita. Knyga mus ir supažindino!

Knygoje nugulė šimto Lietuvos moterų istorijos. Kai kurios herojės puikiai mums pažįstamos, tačiau apie kitas iš jūsų išgirdau pirmą kartą. Kaip atsirinkote?

Viktorija Aprimaitė: Knygoje yra 100 istorijų. Penkiasdešimt apie istorines moteris ir kitas penkiasdešimt apie dabar kuriančias moteris. Visas jas atrinkti buvo nemenkas darbas. Rinko leidykla „Dvi tylos“, bendradarbiavome su Lygių galimybių centru. Gavome daug laiškų, žinučių su asmeniniais pasiūlymais. Nuolat pačios stebėjome visuomenę ir nutinkančius džiugus įvykius. Taip SAULĖ IR JŪRA. MARINA trijulė (Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė), laimėjusi Venecijos auksinį liūtą atsirado mūsų knygoje.

Tačiau knygoje yra daug moterų, apie kurių darbus neperskaitysime spaudoje, nepamatysime TV ekranuose. Jos tyliai kuria ir žingsnis po žingsnio keičia pasaulį. Apie tokias moteris mes sužinojome pačiu geriausiu būdu – iš lūpų į lūpas. Apie jas mums žmonės rašė laiškus, apie jas pasakojo jau aprašytos moterys, apie jas netyčia nugirsdavome vienų ar kitų žmonių pasakojimuose.

Viktorija Urbonaitė: Parašiusios pusę knygos istorijų supratome, kad labiausiai ryškėja ta lietuvių profesijų ir hobių įvairovės linija. Taip pasakojimus papildėme pavardėmis tų moterų, kurios pirmą kartą kažką nuveikė: tapo viena pirmųjų moterų fotografių pasaulyje, pirmoji moteris pasaulyje, nusileidusi į giliausią žinomą urvą po žeme, pirmoji lietuvė traukinio mašinistė ir daugybė kitų nepaprastų moterų.

Rašydamos apie mažai žinomas lietuves norėjome tarsi paskatinti apsidairyti ir pamatyti, kad visai šalia mūsų yra tokių unikalių istorijų. Šita knyga yra ne baigtinis moterų „katalogas“, bet daugtaškis – kvietimas atrasti dar daugiau, jomis džiaugtis, jas skatinti, apie jas pasakoti ir taip įgalinti mergaites eiti ištiesta galva pirmyn.

Esate minėjusios, kad informaciją knygai rinkote įvairiausiais būdais, netikėčiausiose vietose. Papasakokit!

Viktorija Aprimaitė: Juokiuosi, kad iš pradžių ši knyga man atrodė lyg žaidimas, paskui – darbas, o galiausiai tapo ir pačiu gyvenimu. Istorijos keliavo per tą laiką visur drauge. Ir į banglenčių sporto stovyklas Portugalijoje, draugų vestuves Ispanijoje, keliavo drauge motociklu Santiago de Compostela keliu ir Jordanijoje pabuvojo. O dar ir pusę Lietuvos išmaišė – Palangą, Nidą, gimtuosius Šiaulius.

Tiesa, kelionė Jordanijoje kiek sukrėtė. Tuo metu rašiau istorijas apie vidine laisve pulsuojančias moteris, pasirinkusias drąsiai žengti savu keliu, apie ryškius mūsų visuomenės pokyčius, kurie mums leidžia kurti, rinktis, priimti sprendimus. Tuo metu keliavau Jordanijoje. O ten moters paveikslas visiškai kontrastingas. Visuomenėje yra nubrėžtos aiškios normalumo ribos, kuriomis privalu sekti, o bet koks nukrypimas palydimas ne tik žvilgsniais, bet ir visuomenės spaudimu. 

Viktorija Urbonaitė: Vieną interviu ėmiau kariniame laive! Ne taip viskas paprasta, nes teko pereiti patikrą, gauti specialius leidimus, kad pakliūčiau pas karo laivo kapitonę leitenantę Agniją Aleknaitę. Tada ji aprodė visą laivą ir mes susėdome pasikalbėti valgomajame – dabar man tas įrašas yra toks išskirtinis, nes fone girdisi ir laivo variklių gausmas, ir pranešimai per garsiakalbį įgulai, ir praeinančių karių pagarbos atidavimas Agnijai. 

Kitą štai interviu ėmiau teatrologės ir literatūrologės Irenos Veisaitės svetainėje, kurioje iš daugybės paveikslų ir fotografijų žvelgia jos bičiuliai, meno ir kultūros šviesuliai. Jau išeinant ji patarė užversti galvą kieme, mat namas karo metais buvo apšaudytas ir sienose yra likusios kulkų žymės.

Viktorija U., sakėte, kad rašydama šią knygą jautėtės kaip detektyvė. Kodėl?

Viktorija Urbonaitė: Turbūt labiausiai priversdavo išsižioti, kai apie kurią nors istorinę moterį rasdavau įrašą, jog ji keitė Lietuvos istoriją – ir taškas, daugiau nė žodžio. Tas net labai daug nuveikusių moterų nustūmimas į antrą, trečią ar penkioliktą planą nuoširdžiai stebino.

Tuomet imdavau rinkti medžiagą apie tą laikmetį, istorijos vingius, skaitydavau apie tų moterų tėčius, brolius, vyrus ir bandydavau po giją, po gabaliuką surankioti anos moters portretą. Atsiverti tarpukariu rašytą, o dabar jau nuskanuotą laikraštį ir ieškai jos pavardės ir bent menkiausios žinutės.

Tokiu būdu savo akimis pamačiau, kaip stipriai Lietuvos istorija yra parašyta iš vyrų perspektyvos. Tai nereiškia, kad toji istorija yra geresnė ar prastesnė – tiesiog dažnu atveju moterims nebuvo parodytas dėmesys ar dėkingumas už tai, ką jos nuveikė, ko pasiekė.

Aš labai tikiu, kad šita knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ suteiks balsą istorinėms ir dabarties moterims balsą ir bus tas, nors nedidelis, bet pokytis, paskatinęs vertinti lygiai vyrus ir moteris.    

Ar šiais laikais vis dar galima vartoti sąvoką „moteriškumas“? Kas po ja slypi?

Viktorija Aprimaitė: Kartą man nutiko keistas dalykas. Vienas vyras kavinėje atidarė duris, kad mane praleisti ir staiga atšoko išsigandęs su atsiprašymu, kad neva mane įžeidė. Tuomet supratau, kad dažnais atvejais įvyksta nesusikalbėjimai. Moterys ėmė siekti lygybės, norėdamos, kad mūsų balsas būtų išgirstas. Kad turėtume lygią teisę balsuoti, rinktis profesijas, gyvenimo būdą, kad galėtume kurti, o ne tik būti mūzomis. Na, dar prieš kelis šimtus metų vyrai pasirašinėdavo už moteris po jų nutapytais kūriniais. Ir tas lygybės siekimas nėra apie durų atidarymą, palto pakabinimą, rankos ištiesimą pasisveikinant ar bet kokį kitą elementarų žmogišką elgesį.

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė sakė, kad moterys ne kvietkos ir ne lėlės. Taip drąsiai ir norėtųsi paantrinti. Moteryse telpa absoliučiai viskas – nuo drąsos daryti pokyčius iki besąlygiškos meilės ir švelnumo. Nesinori pamesti moteriškumo ir vyriškumo. Norisi dėti tarp lyčių lygybės ženklą.
Man moteriškumas yra ir kelnės, ir suknelės, ir kostiumas, ir gėlės plaukuose, ir ryškios  lūpos, ir tvirta valia, ir užsidegimas, noras lyderiauti, ir laukinė siela, ir rūpestingumas, išjautimas. Viskas!

Viktorija Urbonaitė: Man patinka tvirtos, išsilavinusios, žinančios, ko nori moterys. Aš, kaip religijotyrininkė mokslininkė, esu gana skeptiška visokiems burteliams, magijoms, kristalams, nes tai nėra moteriškumas – tai vienas iš primityvėjančios visuomenės ženklų, reiškiančių, kad ne protas, ne mokslas, bet paranormalūs reiškiniai tampa priežastimi veikti. O man imponuoja moterys, kurių smegenys yra pajėgios suvaldyti ir laivą, ir lėktuvą, ir raketą, ir mėgintuvėlį, ir tūkstančius kitų mokslo ir meno atradimų ir kūrinių.

Ir nors ši knyga yra tinkama skaityti ir berniukams, ir paaugusiems skaitytojams, vis dėlto ji yra dedikuota mergaitėms – būsimoms moterims, būsimos Lietuvos dukroms. Rašydama tas istorijas troškau jas įgalinti dar giliau nerti į mokslus, dar drąsiau kurti ir nelaukti kažkieno leidimo tą daryti.

Kas įkvėpė jus, kai buvote mažos mergaitės?

Viktorija Aprimaitė: Jau nebuvau visai maža, bet labai pamenu, kai istorijos pamokoje mokytoja paklausė „kuo užaugę norėtumėte būti?“. Visi puolė vardyti: gydytojais, kosmonautais, keliautojais, šokėjais ir taip toliau. Tuomet istorijos mokytoja Elena šyptelėjo ir tarė: „Svarbiausia yra būti geru žmogumi“. Taip ir seku šia mintimi, stengdamasi būti teisinga su savimi ir aplinka, atsakinga už savus žodžius ir veiksmus, atvirai žiūrėti žmonėms į akis, nenusisukti ir priimti.

Viktorija Urbonaitė: Pirmiausiai tai buvo mano mamytė Dalytė. Būdama mokinukė ji buvo nedrąsi, kukli mergaitė iš Marijampolės, jos klasės auklėtoja netikėjo, kad ji galėtų įstoti į universitetą, todėl dėl visa ko parašė prastą charakteristiką – na, kad net nesivargintų ir net nebandytų. Bet mano mamytė po tuo kuklumu turėjo ir karžygio dvasios, tai ėmė ir įstojo, ir tapo labai gera anglų kalbos mokytoja. Pamenu, kai mane mažą nusivesdavo į savo darbovietę – aukštesniąją mokyklą, kur jos studentai buvo vos keliais metais jaunesni vaikinai ir merginos. Ta tylioji ir švelnioji mano mama klasės priekyje tapdavo tikra lydere, labai disciplinuota, reiklia, bet tuo pačius ir labai pagarbia, mylinčia Mokytoja iš didžiosios raidės.

Nuotrauka fotografuota MO muziejuje