Metų knyga: jaunuoliams, kurie ieško savęs

Vytauto Varaniaus knyga „Šiltnamis“ laimėjo 2019 metų geriausios paauglių ir jaunimo knygos konkursą. Rašytojas jautriai žvelgia į vienatvės, patyčių temas, subtiliai kalba apie šeimos santykius, meilę ir draugystę, nevengia aštrių temų.

Su apysaka „Šiltnamis“ laimėjote 2019 metų jaunimo literatūros konkursą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Labai smagu sulaukti tokio įvertinimo, tačiau didžiausią prasmę man teikia ne premijos ir ne medaliai, o ryšio su skaitytoju užmezgimas. Taip pat tai yra puiki paspirtis kurti toliau, nes tikrai dar turiu ką pasakyti. Šią knygą paskyriau savo tėčiui, kuris 2017 metais pasitraukė iš gyvenimo, tai paminklas jam.

Kaip prasidėjo jūsų kūrybos kelias? Ar ilgai brandinote knygą konkursui?

Mano kūrybos kelias dviejų juostų: viena iš jų yra muzika, kita – literatūra. Abi gyvybiškai svarbios ir visados eina greta. Kurti pradėjau dar paauglystėje, rašiau dainas, grojau gitara, o paskui, būdamas dvyliktoje klasėje, parašiau ankstyvąją savo pirmosios knygos „Tobula blyški mėnesiena“ versiją, kuri su dideliais pataisymais pasirodė daug vėliau, 2013 metais. Pirmas blynas. Po to sekė įvairios trumpesnių kūrinių publikacijos literatūriniuose leidiniuose, dar sudalyvavau keliuose skaitymuose, ir tiek. Mintys apie „Šiltnamį“ (kaip ir pats pavadinimas) gimė dar 2016 metais, kai tėtis susirgo depresija. Tačiau knygą pradėjau rašyti tik praėjus kuriam laikui po jo mirties. Patirčių buvau prisirankiojęs užtektinai, tad parašiau greitai – per 2018 metų vasarą ir porą rudens mėnesių.

Knyga nedidelės apimties, tačiau joje telpa begalė skirtingų temų: apokalipsės baimė, survivalizmas, depresija, šeimos tragedija, meilė. Koks visgi knygos žanras, kokią žinią norėjote ja perduoti skaitytojams?

Nenoriu šio kūrinio sprausti į jokius rėmus ir užklijuoti jam vienokią ar kitokią etiketę. Dėl to jo prasmė ir vertė nepasikeis. O žinučių turbūt yra ne viena. Tačiau labiausiai norėjau susitelkti į žmogaus (tiek vaiko, tiek paauglio, tiek suaugusiojo) vidinį pasaulį, norėjau parodyti, kokį poveikį turi tyla, vienatvė, gniuždanti baimė atsiverti. Daugeliui suaugusiųjų jauno žmogaus vidus atrodo pernelyg seklus, „žalias“ ir dėl to neįdomus, nevertas dėmesio. Kartais galvojama, kad jeigu jaunuolis apsirengęs, pavalgęs, turi stogą virš galvos, tai jam jau viskas gerai, visko užtenka. Ir atvirkščiai: kartais jaunuoliams atrodo, jog suaugusieji, tėvai – tai amžini, nepajudinami akmenys, kurie nejaučia skausmo, yra tvirti ir visados pasirengę padėti. Tačiau kenčia ir jie – tik tyliai. Šia knyga norėjau suteikti balsą tiems, kurie ieško savęs, jaučiasi vieniši, neišgirsti ir nesuprasti. Bandžiau atkreipti dėmesį į tai, koks svarbus gyventi, patirti trokštančiam jaunuoliui yra artimųjų palaikymas, ir kokia iš tiesų yra svarbi šeima, prieš kurią neretai norima maištauti.

Negydomi vidiniai pūliniai galiausiai sprogsta – turbūt į tai norėjau atkreipti skaitytojų dėmesį. Elvino ir jo tėčio atveju tai simbolizuoja kukurūzų lauke žiojinti meteorito išmušta duobė. O kad tų pūlinių ir duobių būtų mažiau, turime mokytis įsiklausyti į kitą, kuris, nors ir artimas, kartais nemoka, bijo atsiverti ir paprašyti pagalbos.

Esate baigęs literatūrologiją, rašėte mokslinį tyrimą apie paauglių literatūrą. Kaip manote, literatūros teorijos išmanymas padėjo rašyti, ar kaip tik kišo koją?

Galima daug nusimanyti apie pianinus: kiek metų iki apdirbimo turi džiūti mediena, kokios geriausios stygos, klavišai etc., galima išmanyti muzikos istoriją ir teoriją. Bet kas iš to, jeigu nemoki skambinti? Manau, kad literatūrologija ir kūryba neturi nieko bendra, tad poveikio jokio nejutau. Turimas išsilavinimas rašant man nei padeda, nei trukdo – teorijos visados yra antrinis dalykas, ir aš tikrai negalvoju, ar sutilpsiu į semiotinį kvadratą, ar ne.

Knygoje apstu nuorodų į muziką, į literatūros klasiką. Kokia jų reikšmė?

Kaip jau minėjau, literatūra ir muzika man yra lygiaverčiai dalykai. Tai subrandino mane kaip žmogų, padėdavo rasti užuovėją, kai būdavo sunku. Padeda ir dabar. Norėjau šiais „vaistais“ pasidalinti kartu su kitais, todėl kurdamas pagrindinį veikėją pastačiau jį ant tam tikro laikmečio muzikos ir literatūros pamatų. Viliuosi, kad skaitytojui pavyks su juo tapatintis ir per nuorodas į kitus kontekstus geriau jį pažinti.

Galbūt netrukus sulauksime ir trečiosios jūsų knygos?

Pamažu, pamažu, bet sulauksime. Jau dirbu prie jos, tačiau viskam reikia laiko.