Mes per dažnai nuvertiname emocinį gyvūnų pasaulį

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga.

Stebėjimas natūralioje aplinkoje

Autorius pasirenka gan neįprastą būdą perteikti savo požiūrį. Daugiausiai dėmesio knygoje skiriama ne moksliniams faktams ar tyrimams, o paprasčiausiam gyvūnų stebėjimui, didžiąją dalimi leidžiant apibendrinimus daryti pačiam skaitytojui. Daugelyje knygos vietų autorius demonstruoja išskirtinai neigiamą požiūrį į tyrimus laboratorijose ir kitoje gyvūnams nenatūralioje aplinkoje. Pasak jo, tokių tyrimų rezultatai dažniausiai būna iškreipti ir neatitinkantys tikrovės.

Skaityti „Anapus žodžių“ – tai tarsi stebėti „National Geography“ laidą popieriuje. Autorius nuvyksta ir trumpam įsilieja į gyvūnus po kelis dešimtmečius stebinčių mokslininkų kolektyvus Afrikoje, Kanadoje ir JAV. Taip prieš akis atsiveria magija – ilgalaikio stebėjimo pagalba galima išmokti to, ko niekad nepavyktų padaryti jokioje laboratorijoje.

Iš tiesų sunku buvo patikėti, kokias sudetingas socialines struktūras kuria gyvūnai. Knyga ne veltui vadinasi „Anapus žodžių“ – patys naudodami žodinę komunikaciją, bet kokią kitą iš karto nuvertiname. Dramblių, vilkų ir orkų komunikacija grįsta kitais principais, bet tai nėra priežastis ją suprimityvinti ir nuvertinti.

Supratus, kokie svarbūs šeiminiai ryšiai vilkams ir drambliams, kokia unikali kiekvieno individo vieta jų bendruomenėje, nelegali šių gyvūnų medžioklė tampa dar labiau tragiška. Galbūt kažkas nesusimąsto, jog nušovus vieną dramblį ar vilką, gali subyrėti, o kartais ir žūti ištisi būriai.

Individualumas

Man pasirodė, kad autorius daugelyje vietų bandė pabrėžti individualumo svarbą. Kai žmonės tyrinėja atskiras gyvūnų rūšis, jie nori generalizuoti ir apibendrinti. Todėl retai kada žiūri į atskirus individus kaip į asmenybes. Knygoje užfiksuotų stebėjimų rezultatai parodė, kad kiekvienas vilkas, dramblys ar net orka yra be galo individualūs, su skirtingais elgesio modeliais ir polinkiais. Labai miela buvo skaityti apie mokslininkus, galinčius atpažinti ir pasveikinti vardu kiekvieną iš 900 dramblių. Kaip ir skaityti tyrinėtojų pasakojimus apie Holivudo filmus primenančias vilkų gyvenimo peripetijas.

Žmonių arogancija

Man pasirodė, kad „Anapus žodžių“ autorius visais įmanomais būdais stengėsi paneigti stereotipus, grindžiančius žmonių pranašumą gyvūnų atžvilgiu. Su šia knyga aš mintimis daug kartų grįžau prie to, ką savo knygoje dėstė Noah Harari. Pamenu, jog „Sapiens“ autorius darė prielaidą, kad taip, kaip šiandien smerkiame karo žiaurumus, vergovę, moterų priespaudą, taip ateities kartos mūsų laikmetį matys kaip didžiulę neteisybę ir sąmoningumo trūkumą gyvūnų atžvilgiu.

Blogiausia, kad žmonės jaučiasi turintys teisę demonstruoti savo tariamą pranašumą ir grindžia jį įvairiais klaidingais įsitikinimais. Turiu omenyje teiginius, kad gyvūnai nejaučia skausmo, nėra sąmoningi, neturi emocijų ar jos yra labai primityvios. „Anapus žodžių“ stengiasi paneigti visus šiuos stereotipus. Drambliai, orkos ir vilkai kuria šeimas, kai kurie su vaikais praleidžia visą gyvenimą. Šie gyvūnai gedi, demonstruoja meilę ir prisirišimą, empatiją, gelbėja vienas kitą bėdoje ir daro daugelį kitų dalykų, kuriuos mes laikome išimtinai žmogiškais.

Kodėl skaityti? Turbūt svarbiausias punktas – ši knyga įrodo, kad labai didele dalimi gyvūnai panašūs į mus, o žmonių pranašumas kitų gyvybės formų atžvilgiu yra tariamas. Rekomenduoju gyvūnų mylėtojams – į gamtą žvelgsite dar labiau susižavėję. Jei mėgote ar mėgstate žiūrėti „National Geography“ laidas, leidžiančias iš arti stebėti gamtą. Knyga atveria akis, pateikia mažiau girdėtų faktų apie gyvūnus ir skatina pagarbą visoms gyvoms būtybėms.

Kodėl neskaityti? Pirma knygos dalis lėta, daug detalių ir gal nebūtinai reikalingų gyvūnų gyvenimo scenų aprašymų. Antroji knygos pusė kur kas stipresnė ir labiau įtraukianti.