Įtakingas Nyderlandų tapytojas, postimpresionistas Vincentas van Gogas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje. Per savo trumpą dailininko karjerą sukūrė daugiau nei 2000 meno kūrinių. Nors šiandien menininko darbai muziejuose lankomi tūkstančių gerbėjų, pripažintas jis buvo tik po mirties. Menininko gyvenimas buvo itin vargingas ir skurdus: negalėdamas parduoti savo paveikslų nuolat kentė nepriteklių, jam sunkiai sekėsi bendrauti su artimais žmonėmis ir užmegzti glaudesnius ryšius, kankino nesėkmės baimė. Galiausiai susirgęs psichikos liga, dėl kurios pats labai nerimavo, būdamas vos 37 metų gyvenimą baigė savižudybe. Po mirties jo kūriniai tapo vieni žinomiausių ir brangiausių pasaulyje.
Maiklo Hovardo knyga „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ – išsami Vincento van Gogo asmeninio gyvenimo ir kūrybos, jos proceso bei istorinio konteksto studija. Knygoje tyrinėjami daugelis svarbiausių menininko paveikslų iš ankstyvosios, taip pat brandžios kūrybos laikotarpių iki pat jo mirties 1890-aisiais, rašoma pranešime žiniasklaidai. Pirmoje šios knygos dalyje išsamiai aprašomas Van Gogo gyvenimas, istorinis kontekstas, ankstyva karjera ir įtaką jam darę tapytojai. Nagrinėjamos įvairios šeimos santykius ir gyvenimo įvykius nulėmusios priežastys. Pasakojama apie menininko vaikystę nuo gimimo 1853 metais Nyderlanduose, šeimą, išsilavinimą ir įvairius darbus, kuriuos jam teko dirbti, kol 1880-aisiais pasišventė tik kūrybai. Nors iš pradžių Van Gogui didelę įtaką darė impresionistai, kurių paveikslus pamatė gyvendamas Paryžiuje, vėliau jis pats suvaidino itin svarbų vaidmenį formuojantis moderniajam menui. Van Gogas laikomas naujos meno srovės – ekspresionizmo – pradininku. Knygoje tiksliai ir nuosekliai aprašoma, kokią įtaką Van Gogui darė kiti menininkai, kaip pamažu jis pats brendo kaip dailininkas ir nutapė didžiuosius šedevrus, be to, pasakojimas iliustruotas informatyviomis ir tikslingai atrinktomis bendrą menininko portretą kuriančiomis nuotraukomis ir kūrinių reprodukcijomis – 500 išskirtinių dailininko darbų.
Antroje knygos dalyje pateikiamas didelis Van Gogo kūrinių albumas, publikuojama daugiau kaip 280 svarbiausių jo darbų reprodukcijų, pradedant ankstyvaisiais piešiniais ir tapybos darbais, baigiant garsiaisiais Saulėgrąžų, Vilkdalgių ir Žvaigždėtos nakties paveikslais. Prie kiekvienos iš šių nuostabių reprodukcijų pateikti aprašymai ir gilesnės analizės, nusakoma šių paveikslų reikšmė menininko gyvenime, aptariama taikyta technika ir vieta visoje jo kūryboje. Knygos autorius Maiklas Hovardas Mančesterio Metropolitano universitete dėsto meno ir dizaino istoriją. Jis taip pat yra kuriantis menininkas, eksponavęs savo darbų Karališkojoje dailės akademijoje, Niujorko meno mugėje ir Mančesterio Metropolitano universitete. Maiklą ypač domina XIX ir XX a. britų bei Europos dailė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Priešybių susitikimas
Van Gogas ir Gogenas – itin keista menininkų pora: vienas aistringas, susikaupęs ir puikiai gamina, o kitas – išsiblaškęs, netvarkingas, nesutramdomas. Konfliktai tarp tokių skirtingų asmenybių tiesiog neišvengiami.
Laukdamas atvykstant Gogeno ir norėdamas padaryti jam įspūdį, van Gogas pamėgino tapyti draugo maniera. „Supratau negalįs tapyti tokių svarbių figūrų be modelių, – rašė jis Teo. – Nutapiau Kristų mėlynai oranžinį, taip pat geltoną angelą.
Žemę – raudonai, kalvas – žaliai ir mėlynai, alyvmedžius violetiniais ir karmino raudonio kamienais, pilkai žalia ir mėlyna lapija. Citrinų geltonio dangų.“ Paveikslas visiškai nenusisekė, todėl van Gogas jį sunaikino.
Gogenas atvyksta
Pagaliau 1888 metų spalio 23-iosios naktį Gogenas iš Pont Aveno Bretanėje atvyko į Arlį. Išlipęs iš traukinio nuėjo tiesiai į „Stoties“ kavinę, kurioje iš karto buvo atpažintas pagal van Gogui atsiųstą autoportretą, ir ėmė laukti ryto, kad apie savo atvykimą galėtų pranešti draugui.
Su Teo buvo aiškiai susitarta: už vieną per mėnesį jam atsiųstą paveikslą Gogenas gaus 250 frankų. Abu menininkai nusprendė bendrai naudotis šiais ištekliais. Buvęs jūreivis Gogenas pasibaisėjo van Gogo netvarkingumu, visišku jo negebėjimu tvarkytis su pinigais, tad visą namų ūkį perėmė į savo rankas ir gerokai nustebino van Gogą maisto gaminimo įgūdžiais. Šių dviejų vyrų charakteriai buvo absoliučiai skirtingi. Gogenas, kaip ir van Gogas, buvo sudėtinga asmenybė, save apibūdino kaip pusiau laukinį, pusiau civilizuotą žmogų. Van Gogas visa tai išsakė dar paprasčiau: „Su Gogenu visada bus daug sekso ir kraujo.“
Profesiniai skirtumai
Jųdviejų požiūriai į kūrybą tiesiog kirtosi. Van Gogo tapymo maniera buvo visiškai kitokia negu Gogeno, tad tarp šių dviejų menininkų kildavę ginčai nė kiek nestebina. Iš pradžių Gogenas ketino pagyventi Arlyje šešis mėnesius, bet šis planas, turint galvoje aplinkybes, buvo gana optimistinis. Šis nemažai pasaulio matęs žmogus tik dėl finansinių sunkumų ryžosi išvykti iš Bretanės, kurioje jam puikiai sekėsi dirbti. O van Gogas garsėjo savo sunkiu ir nenuspėjamu charakteriu. Vis dėlto pirmąsias kelias savaites abu draugai stengėsi elgtis nepriekaištingai. Kaip van Gogas ir baiminosi, pirmasis Gogeno įspūdis apie Arlį nebuvo geras – vėliau jis net pavadino šį miestelį „purviniausia skyle pietuose“. Jis nejučiomis mintyse jį vis lygino su sodriai žaliu Pont Aveno peizažu, žinoma, pastarojo naudai. Pirmoji bendra bičiulių išvyka buvo į Aliskampą, netoli Arlio esančią vietovę. Kadaise ten įrengtas didelis senovės romėnų nekropolis XIX a. pabaigoje buvo tapęs parku, kuriame menininkai nusprendė pirmą kartą drauge tapyti iš natūros. Nė vienas iš jų nesidomėjo antikos liekanomis, bet visą dėmesį sutelkė į peizažą ir vaikštinėjančius išraiškingus miestelio žmones. Nors abu tapė tuos pačius dalykus, darbo rezultatai buvo visiškai skirtingi.
Darbingas laikotarpis
Gogenas buvo teigiamai, džiugiai nusiteikęs, nes Teo pavyko už 500 frankų parduoti vieną jo paveikslą, be to, buvo numatyta parduoti ir daugiau, įskaitant kūrinį, kurį ketino įsigyti Dega, gana rimtai planuota surengti jo parodą Paryžiuje. Van Gogas, kaip įprasta, buvo pasirengęs imtis patarnautojo vaidmens, ir tuos du kartu praleistus mėnesius jie itin daug dirbo.
Gogenas nutapė apie septyniolika drobių, o van Gogas – dvidešimt penkias. Gogenas buvo tiksliai viską apskaičiuojantis, apgalvojantis tapytojas, jam patikdavo iš anksto suplanuoti, ką tapys; prieš nutapydamas galutinį paveikslo variantą, jis pasiruošdavo keletą piešinių ir eskizų. Tapymui daugiausia naudojo stambaus audimo šiurkščias drobes, į kurias dažai gerai įsigerdavo, sudarydami prislopintą matinį paviršių. O van Gogui puikiai tiko paprastos, masinės gamybos, smulkaus audimo drobės. Gogenas dažniausiai tapė dirbtuvėje, iš atminties, taip atsijodamas nereikšmingas smulkmenas; visi jo iškraipymai būdavo kruopščiai apgalvoti, stengiantis perteikti niuansų ir paslapties prisotintus, emocijas žadinančius įvaizdžius.
Atitolimas
Tarp van Gogo ir Gogeno kaupėsi įtampa. Susikirtus šių dviejų menininkų nuomonėms apie kitų dailininkų kūrybą, požiūrį į vienas kitą, taip pat dėl to, kaip turėtų būti kuriamas menas, įsiplieksdavo ginčai.
Išblėsus pirminiam pasitikėjimui ir van Gogo entuziazmui tapyti eksperimentines drobes Gogeno globoje, kaip visuomet nepriklausomas ir užsispyręs Vincentas ėmė iš naujo save vertinti. „Aš negaliu dirbti be modelio <…>. [Kurdamas] aš kartais perdedu, kartais savaip perdarau motyvą, tačiau negaliu taip kurti viso paveikslo, priešingai, viską randu gamtoje, o man belieka tik tai išnarplioti.“
Bręstantis konfliktas
Iš visų van Gogo kūrinių Gogeną labiausiai sužavėjo Saulėgrąžos. Jų draugystės atšalimas gana gerai matyti Gogeno nutapytame van Gogo portrete, kuriame šis pavaizduotas tapantis saulėgrąžas. „Tai aš, – sakė van Gogas, – taip, tikrai aš, tik išprotėjęs.“ Portrete atskleistas van Gogo noras tapyti iš natūros, tačiau spalvų paletei Gogenas suteikė jam pačiam būdingo tikslumo, veikiausiai todėl, kad chaotiški bičiulio spalvų deriniai jam atrodė neskoningi. Van Gogas toliau viduje grūmėsi su draugo įsitikinimu, kad abstrakcija būtina, ir geriausių ketinimų vedamas šia maniera nutapė keletą eksperimentinių darbų, kurie, nors ir įdomūs, bet, palyginti su kitomis jo drobėmis, visiškai neįtikinantys.
Nuomonių skirtumai
Žiemai artinantis, draugams vis sunkiau pavykdavo tapyti lauke. Stokodami pinigų, jie buvo priversti dar daugiau laiko praleisti kartu, todėl, kaip pastebėjo van Gogas, atmosfera vis labiau „elektrinosi“. Abu vyrai buvo užsispyrę, įnoringi; Gogenas veikiausiai ėmė suprasti, kad žmogus, kurį jis manė tapsiant jo mokiniu, iš tiesų yra stipresnis tapytojas nei jis. Nors juodu vienijo meilė menui, supratimas apie jį visiškai skyrėsi, tai patvirtino ir gruodžio 13-osios apsilankymas Fabro muziejuje Monpeljė. Gogeną sužavėjo Rafaelio, Engro ir Dega darbai, o van Gogą – Delakrua, Dobinji, Ruso, Domjė. Kaip įprasta XIX a. mąstymui, Gogenui išskirtiniai pasirodė menininkai, žinomi kaip puikūs piešėjai, linijos meistrai, o van Gogo išrinktieji buvo pagarsėję emocingu spalvų naudojimu.
Dabar Gogenas vis dažniau pagalvodavo, kad turi išvažiuoti. Eksperimentas baigėsi, jo reikalai Paryžiuje ėmė klostytis palankiau, tad jis nebematė priežasčių ilgiau likti Arlyje. Van Gogas taip pat suprato, kad Gogenas mažai ko gali jį išmokyti. Nieko nuostabaus, kad jųdviejų santykius ištiko krizė; anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.
Nelaimė
Nesutarimai abu vyrus privedė prie smurtinio santykių aiškinimosi. Dabar jau legenda tapo incidentas, per kurį van Gogas skustuvu nusipjovė dalį ausies, tačiau visa tiesa apie tai, kas tada iš tikrųjų įvyko, turbūt neišaiškės niekada.
Gaila, bet gerokai pavėluotas ir pakeistas Gogeno pasakojimas apie tai, kas įvyko per tas lemtingas Kalėdas, yra vienintelis įvykio liudijimas. Kai kurių istorikų nuomone, šiame pasakojime gausu prieštaravimų ir gali būti, kad van Gogui ausį nupjovė pats Gogenas.
Pakrikę nervai
Tragedijos ištakų reikėtų ieškoti 1888 metų gruodžio 10 dieną. Remiantis Gogeno pateikta įvykių versija, išgėrę draugai susiginčijo ir van Gogas sviedė į jį absento taurę, tada susmuko. Gogenas parvedė jį namo, tačiau naktį buvo prižadintas į miegamąjį netikėtai įsiveržusio van Gogo. Nors ryte šis atsiprašė, Gogenas nerimavo, kad, jeigu dar kartą nutiktų panašus incidentas, jis negalėtų susivaldyti ir galbūt reaguotų neprognozuojamai. Tada nusprendė išvykti, nors nepadarė to iš karto.
Gruodžio 23 dieną van Gogą pasiekė naujiena apie brolio Teo sužadėtuves; gali būti, kad tai turėjo įtakos tolesniems jo veiksmams, tačiau ar iš tiesų taip ir buvo, mes veikiausiai nesužinosime. Tos pačios dienos vėlų vakarą išėjęs pasivaikščioti Gogenas už nugaros išgirdo kažkieno žingsnius, atsisukęs pamatė visai arti stovintį van Gogą, grasinantį jam skustuvu. Gogenas pasakoja jį apraminęs vien „įsakmiu žvilgsniu“, tada van Gogas apsisuko ir leidosi bėgti. Bijodamas grįžti nakvoti į Geltonąjį namą, Gogenas užsisakė kambarį viešbutyje, o ryte ketino susirinkti daiktus ir išvykti.
Kitą rytą, parėjęs namo, prie durų išvydo besigrūdančią žmonių minią. Jis iš karto nuėjo į van Gogo miegamąjį. Čia pamatė draugą gulintį lovoje be gyvybės ženklų ir aplink besimėtančius kruvinus rankšluosčius. Tuo pačiu skustuvu, kuriuo jam grasino, van Gogas susižalojo pats: kaip vėliau paaiškėjo, nusipjovė kairės ausies apatinę dalį. Vėliau Gogenas tvirtino vienintelis tada supratęs, kad van Gogas nemirė. Pranešęs apie tai susirinkusiesiems, jis išėjo perspėjęs: „Jei [van Gogas] klaustų apie mane, pasakykite, kad išvykau į Paryžių. Susitikimas su manimi jam gali labai pakenkti.“ Į Arlį nedelsdamas atvyko išsigandęs Teo. Van Gogas buvo nugabentas į ligoninę. Vėliau išaiškėjo, kad nusipjovęs dalį ausies, jis suvyniojo ją į popierių ir nunešė į viešnamį. Ten pasiteiravęs Rašelės perdavė jai ryšulį sakydamas: „Štai, pasirūpink šituo…“ arba, kaip teigia kitas liudininkas: „Štai tau prisiminimas nuo manęs…“
Išgijimas ir tapymas
Van Gogas pasveiko stebėtinai greitai. Su juo trumpai pabuvo Teo, bet netrukus išvyko švęsti Kalėdų su savo sužadėtine. Tada van Gogą prižiūrėjo draugas Žozefas Rulenas. Viena pirmųjų van Gogo 1889 metais nutapytų drobių buvo natiurmortas su stalu, ant kurio matyti van Gogo pypkė, truputis tabako ir pora dygstančių svogūnų – paties menininko simboliai. Nors paveiksle vaizduojama dienos šviesa, dega ir žvakė, apšviečianti atplėštą laišką (galbūt gautą iš Teo) ir populiarų to meto sveikatos žinyną Annuaire de la Santé. Van Gogas puikiai suprato, kad geriausias vaistas jam – tapyba, tai atsiskleidžia daugelyje šio sunkaus laikotarpio jo kūrinių. Taip pat penkiose drobėse, kuriose jis nutapė ponią Rulen.
Nors iš pradžių atrodė, kad van Gogas pasveiko, tačiau dar vienas psichikos ligos priepuolis užklupo jį kovo pabaigoje, todėl vėl teko grįžti į Arlio ligoninę gydytis. Čia juo buvo puikiai pasirūpinta, o vėliau aplankyti atvyko draugas Sinjakas.
Palikite komentarą