Maniakiška aistra įvėlė į begalinį gundymų, paslapčių ir piktybiško pavydo pinkles. Knygos „Pražūtingos mintys“ ištrauka

Šią istoriją verta paskaityti visiems, bent kartą asmeniškai susidūrusiems su neištikimybe.

Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių romanistės Alessandros Torre psichologinį trilerį „Pražūtingos mintys“.

Ši knyga parašyta visiems, bent kartą asmeniškai susidūrusiems su neištikimybe. Visiems, kurie pajuto pyktį kitam žmogui ir norą šimteriopai jį nubausti, drauge suprasdami visišką savo bejėgiškumą.

Skirtingi vyrai ir moterys perskaitys šią knygą skirtingai ir tapatinsis su jos personažais. Kai kuriems ji gal net ir nepatiks.

Trilerio personažai – realūs žmonės, į kurių asmenybes ir istorijas įpinta šimtai smulkių akimirkų ir pokalbių. Ši knyga buvo ne kartą perrašyta ir dėl to labai keitėsi. Veiksmas iš nedidelio kalnų miestelio Šiaurės Karolinoje buvo perkeltas į Kalifornijoje esantį Atertoną.

Ket Vintorp sunkiai dirbo, kad pasiektų tai, ką turi dabar: nuostabius namus, socialinį statusą ir Viljamą – sėkmės lydimą, patrauklų vyrą. Netikėtai kaimynystėje apsigyvena draugiška pora. Ket, nors ir įtarokai, pasitinka naujus kaimynus išskėstomis rankomis – šiltai ir svetingai.

Nina Raider nėra namuose laiką leidžianti žmonelė. Ji yra ugdomoji lavintoja, vilkinti masinės gamybos suknelę, turinti krūvą asmeninių problemų ir vyrą, kuris nepatenkino jos ambicijų, tad ji pasiruošusi žūtbūt prasimušti. Šis nuostabus miestelis – jau žingsnis reikiama kryptimi. Jame Nina supranta, ko neturi, o būtent – Viljamo. Ninos susižavėjimas virsta maniakiška aistra, ir belieka vos kelios kliūtys, kurias įveikusi turės tai, ko trokšta, – gyvens kaimynystėje.

Slaptasis, nenumaldomas Ninos poreikis didėja, o draugystė su Ket darosi artimesnė. Tačiau už jų draugiško bendravimo slepiasi begalinis gundymų, paslapčių ir piktybiško pavydo tinklas. Tobulo gyvenimo siekis abiem moterims virsta pavojingu žaidimu.

 

Trumpai apie autorę

Alessandra Torre gimė Talahasyje, Floridos valstijoje. Ji yra „New York Times“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ ir populiariausia „Amazon International“ romanistė, geriausiai žinoma dėl šiuolaikinės romantikos, be to, „Cosmopolitan“ miegamojo tinklaraštininkė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Stovėjau elektronikos prekių parduotuvės mašinų stovėjimo aikštelės pakraštyje ir žiūrėjau, kaip Nina stumia vežimėlių eilę. Ji vilkėjo ryškiai mėlynus marškinius ir pigias chaki spalvos kelnes, kurios plakėsi apie jos kulkšnis. Man bestebint, ji stabtelėjo, tvirčiau susirišo uodegėlę ir tęsė darbą.

Praeidama pro šalį, šūktelėjau jos vardą. Ji dėbtelėjo per petį ir sustingo. Sukiodama galvą į šalis, ėmė dairytis pagalbos, o tada atsargiai pažvelgė į mane.

– Nesiartink, – šūktelėjo ji. – Tau negalima artintis.

Žengiau į priekį iškeldama rankas ir matydama, kaip įsitempia jos kūnas:

– Atvykau čia ne tam, kad sukelčiau tau rūpesčių. Atėjau pas tave darbo vietoje, tą įrodys mašinų aikštelės stebėjimo kameros. Tai nėra apsaugos orderio prieš tave pažeidimas.

– Ko nori? – jos žandikaulis sudrebėjo, ir aš nukreipiau akis nuo šios silpnumo išraiškos į jos žvitrias mėlynas akis.

Prieš metus jos baimė būtų teikusi man pasitenkinimą, tačiau dabar, kai jau viską žinojau, jutau tik kaltę. Kaltę dėl to, kad kankinau akivaizdžiai psichologiškai nestabilią moterį. Kaltę dėl to, kad sužlugdžiau jos santuoką su vieninteliu žmogumi, galinčiu pakęsti jos trūkumus. Ji buvo pasiruošusi sunaikinti mano santuoką, bet aš sėkmingai sunaikinau jos gyvenimą.

– Noriu tau atiduoti štai ką, – iškėliau auksinį voką, numinkytą nuo dažno naudojimo, nes viduje esantį dokumentą skaičiau šimtą kartų. Tai nebuvo vien testamentas – tai buvo prisipažinimas dėl žmogžudystės, įvykdytos prieš dvidešimt metų: – Niekam apie jį nepasakojau ir nepasakosiu.

Jos karingumas išgaravo, ir ji atsirėmė į artimiausią parduotuvės vežimėlį. Atsargiai, kone pagarbiai paėmusi voką, priglaudė prie širdies.

– Radau tavo vaikystės namus ir juos nupirkau. Ten, prie testamento, pridėti nuosavybės dokumentai tavo vardu. Jei juos pasirašysi ir nusiųsi mano teisininkui, sandoris bus baigtas. Manau, kad jie turėtų priklausyti tau.

– Nenoriu to namo, – sukuždėjo ji. – Nežinai, su kokias prisiminimais jis siejasi.

– Vis tiek… – papurčiau galvą. – Būtų pernelyg pavojinga, jei jį įsigytų kas nors kitas. Jiems tereikės nuspręsti įsirengti baseiną, ir gali atkasti jo palaikus.

Ji pasižiūrėjo į mane, ir tai buvo pirmasis mūsų akių kontaktas nuo to vakaro, kai pas juos apsilankė įsibrovėlis.

– Ar mateisi su Metu?

Nežinau, ko tikėjausi. Padėkos už dosnią dovaną. Padėkos už tai, kad dangstau jos nusikaltimą. Kažko kito nei užsikertant ištartas jo vardas. Ar įmanoma, kad ji jį mylėjo? Prieš tai? Ar myli dar ir dabar?

– Metas persikraustė į Foster Sitį. Kartais pabendraujame, kai būna netoliese.

Kai Metas paskutinį kartą lankėsi Palo Alto, prisigėrėme meksikiečių restorane ir jis man prisipažino apie nemirštančią meilę Ninai. Taip pat papasakojo tiesą apie jos tėvą – tiesą, kuri neatitiko testamente išdėstyto pripažinimo.

Jie nebuvo mokyklos laikų porelė. Metas buvo Ninos kaimynas – putlus vaikinukas, į kurį Nina nė nežiūrėjo, atstumtasis, kuris girdėjo prislopintus žodinio ir fizinio smurto garsus, vaikinukas, kuris nedarė nieko, kol vieną vakarą neištvėrė.

Tą vakarą jis ją išgelbėjo. Tą vakarą jis išgirdo, kaip ji šaukiasi pagalbos, ir, aptikęs ant jos girtą ir nuogą tėvą, sumušė jį ir pasmaugė. Tą vakarą tapo jos didvyriu, o kai jie galiniame kieme iškasė tėvui duobę ir ant jo kapo pasodino rožių krūmą, jis ją įsimylėjo, o ji nesitvėrė savo kailyje iš dėkingumo. Buvo tokia dėkinga, kad nuėjo su juo į išleistuves. Tokia dėkinga, kad važinėjo su juo į mokyklą. Tokia dėkinga, kad viešai susitikinėjo su putliu vaikinu kvailoka šukuosena, kol galiausiai ir pati jį įsimylėjo. Ištekėjo už jo. Priėmė jo žiedą ir pavardę, o tada lėtai ir metodiškai virto moterimi, užsimaniusia nuvilioti mano vyrą.

Nurijau kartėlį, kurį pajutau prisiminusi, kad prieš dešimtį metų Nina pasielgė teisingai. Ji susitiko su advokatu ir užrašė intymias nusikaltimo smulkmenas, prisiimdama už nužudymą visą kaltę ir visiškai išteisindama Metą. Ji padovanojo vieną egzempliorių Metui jų dešimties santuokos metų sukaktuvių proga bei pasirašė papildomus egzempliorius su advokatu. Po mūsų apsikeitimo Meto egzempliorius grįžo jai į rankas – greičiausiai tai buvo vienintelis dalykas, likęs jai po skyrybų.

– Gal galėtum perduoti Metui, kai kitą kartą jį sutiksi, kad jį myliu? – ji nuleido akis ir iš gėdos nuraudo. – Jis pasikeitė numerį. O kai skambinu į darbą, su juo nesujungia. Tik noriu, kad žinotų, jog jį myliu. Kad aš… visada jį mylėsiu.

– Ar tu tuo tikra? – nejaukiai nusijuokiau. – Nina, neatrodė, kad jis tau bent patiktų, ką jau kalbėti apie… – mano balsas nutilo, išvydus jos veide širdgėlą, man pasirodė, kad tokios nuoširdžios jos reakcijos man dar nebuvo tekę matyti. – Gerai, – tyliai pasakiau. – Perduosiu.

– Gerai. Dėkui, – ji iškėlė voką. – Ir, e. Ačiū už šitą. Nors tau ir nederėjo jo imti, jei kalbėtume rimtai.

Linktelėjau stebėdama, kaip ji perlenkia voką pusiau ir įsikiša į galinę kelnių kišenę.

Pasilenkusi į priekį ji stumtelėjo vežimėlio rankeną, tada stabtelėjo:

– Juk viską padarei tu, ar ne? Viską?

Nieko neatsakiau. Čia važiuodama planavau meluoti, jei mane prirems, tačiau negalėjau to padaryti žiūrėdama jai į akis.

Ji tyliai nusijuokė, ir žvilgsnis nukrypo nuo manęs į parduotuvę: – Būčiau pasielgusi taip pat, jei būčiau sugalvojusi, – ji vėl pažvelgė į mane ir žengė pirmyn, stumdama ilgą vežimėlių eilę. – Viso, Ket.

– Viso.

Palaukiau, kol įeis į vidų, dings už prekybos centro durų, tada sugrįžau prie mašinos ir įlipau. Užtrenkusi dureles, valandėlę stengiausi surikiuoti mintis. Viduje mano emocijos negalėjo susitaikyti su tuo, kad mano lūkesčiai neatitiko pamatytos situacijos. Galiausiai atsidusau ir atsisukau į Metą:

– Ji teiravosi apie tave.

– Rimtai? – Jo balse pasigirdo tokia skausminga viltis. Kaip jis galėjo ją vis dar mylėti, praėjus metams? Metams, kupiniems aklų pasimatymų, vienos nakties nuotykių, nereguliuojamo maitinimosi ir absoliučios laisvės – tačiau jis norėjo grįžti pas ją. Troško jos. Paskambino man vidury nakties, girtas ir kankinamas sielvarto, beprotiškai jos ilgėdamasis.

– Ji prašė tau perduoti, – atsidusau aš, baimindamasi pakelti emocijų užtvankos šliuzą, – kad myli tave.

Jis sėdėdamas suakmenėjo ir įbedė akis į vieną tašką mano prietaisų skydelyje. Jutau, kaip dirba jo smegenys, jutau emocinį sąmyšį dėl sprendimo. Bejėgiškai pasižiūrėjo į mane, ir supratau, kad galbūt jo gyvenime trūko jos diktatoriškumo:

– Ką man daryti?

Persisvėriau ir stipriai jį apsikabinau.

– Eik pas ją, – sukuždėjau jam į ausį. – Tegu ji tave atsikovoja.