Literatūros gurmanams – romanas apie mūsų visų (ne)normalumą

Ir kaip gi man galėtų nepatikti kūrinys taip iš arti priverčiantis susidurti su laiko akistata. LAIKAS, tas neduodantis ramybės LAIKAS ir tas aklas jo žymėjimas ir matavimas. Sekundės, akimirkos, metai, atokvėpiai, atspindžiai ir mes kitokie. Mes nebe mes. Mes išproto išėję. Visi. Bent kažkiek. Mes ne mes. Mes dvigubi, mes dviveidžiai. Ir vėl mes n o r m a l ū s mes, mes tie tikrieji(?) mes. Kas yra tikras? O kas yra tikra?

Man atrodo, kad ši knyga nebuvo vien apie šizofreniką berniuką, greičiau apie kiekvieno mūsų sluoksnius, apie kiekvieno mūsų daugiskaitą, apie tai – kad kiekvienas mūsų kartais esame ne po vieną. O tas berniukas – tik sąmonės srauto vedlys, priverčiantis mus blaškytis tarp laiko tėkmės kartu su juo. Baisiausia, kad negalime to laiko apčiuopti, sulaikyti, suvaldyti – nors ir kaip idealiai išmokę jį matuoti, skaičiuoti ir juo pasikliauti. Pasikliauti? Niekada nepasikliauk laiku.

Padrikos čia mano mintys, kurias turbūt sunku suprasti, susieti, kaip ir man šįkart tikrai sunku rašyti, o taip pat kaip ir jausmas – skaitant ir perskaičius knygą – nesuprantamas knygos grožis ir keistas jos poveikis, atrodo kažkoks asmeniškas.

Aš galvoju, kad knygos nederėtų imti į rankas tiems – kam labai svarbu atrodyti normaliu, būti normaliu, elgtis normaliai, galvoti normaliai, kalbėtis normaliai. Kviečiu būtinai į rankas ją paimti tiems – kam gera būti daugiau nei norma. Arba mažiau nei norma. Kam priimtina gyvenimo variacija ir jo prieštaringumas.