Lietuvių pamėgta rašytoja Elif Shafak: Knygos tapo vartais į kitą pasaulį

Įsivaizduokite, kad turite 10 minučių ir 38 sekundes nupasakoti visą savo gyvenimą. Kokie prisiminimai pirmieji iššoka prieš akis? Viena žymiausių šiuolaikinių turkų rašytojų Elif Shafak naujausią romaną „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ rašė remdamasi stulbinančiu moksliniu atradimu, kuris įrodė, kad mirus, kai širdis jau nustoja plakti, žmogus dar keletą minučių mąsto.

„Būta atvejų, kai žmogaus smegenys veikė dar apie 10 minučių. Nuo savęs pridėjau dar 38 sekundes klausdama: ką žmogus galėtų prisiminti per tokį ribotą laiko tarpą?“ – naujo romano „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ idėją aiškina rašytoja E. Shafak.

Romanas prasideda nuo pagrindinės veikėjos Leilos mirties. Leila, nužudyta, į konteinerį išmesta prostitutė, kviečia į jaudinančią kelionę po savo gyvenimą, kurios metu išvysime sunkią merginos vaikystę, pabėgimą iš namų su viltimi išsivaduoti nuo visų suvaržymų ir penkis draugus, besipriešinančius visuomenės normoms. Booker premijai nominuotoje knygoje autorė atveria ne turistinį, labai įvairialypį ir daugiasluoksnį Stambulą, kultūrinius, socialinius,
politinius ir seksualinius Turkijos tabu.

Kaip ir daugelyje jūsų knygų, naujausiame romane „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ matome daugialypį, tačiau tikrai ne turistinį Stambulą su visais jo užkaboriais, atšiaurumu, atstumtais žmonėmis, bet kartu turintį savyje kažką ypatingo, pasakiško. Stambulas padarė didelę įtaką jūsų kūrybai. Kokią įtaką savo kūryba norėtumėte padaryti šiam miestui?

Visuomet laikiau Stambulą moterišku miestu. Mane liūdina tai, kad šiomis dienomis vaikštinėdamas Stambulo gatvėmis gali lengvai pastebėti, jog didžioji dalis miesto priklauso vyrams. Ypač kai sutemsta. Gatvės, skverai, arbatinės, kavinės… Noriu, kad moterys ir kitos mažumos atsikovotų miesto erdves. Noriu, kad žmonės prisimintų, jog Stambulas visada turėjo moterišką širdį. Osmanų imperijos laikais visi poetai vaizdavo Stambulą kaip stiprią moterį. Dar anksčiau, Bizantijos imperijos laikais, Stambulas visą laiką buvo siejamas su deivėmis ir dvasiomis. Taigi norėčiau sugrąžinti šią moterišką dvasią į miesto erdves ir miesto istorijas.

Esate sakiusi, kad romanas – paskutinė demokratijos erdvė šiame pasaulyje. Ir naujausiame romane atveriate didžiausius Turkijos tabu, tad pakalbėkime apie žodžio laisvės svarbą ir kaip geriausia ją panaudoti.

Prisimenu, viena amerikiečių mokslininkė man pasakė, kad savaime suprantama, jog esu feministė, juk gyvenu Turkijoje. Atsakiau jai, kad nesuprantu, kodėl ji ne feministė, juk gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji pagalvojo, kad tai pokštas, nors kalbėjau rimtai.

Visi mes galime ir turėtumėme diskutuoti su kitokią pasaulėžiūrą turinčiais žmonėmis. Ypač akademinėje aplinkoje mums reikia balsų ir nuomonių įvairovės. Tik taip augame. Turėtumėme išmokti neįsižeisti per greitai. Gal nuskambės kiek šaltakraujiškai, bet kai studentai pasako, kad kieno nors žodžiai juos įžeidė, visada jiems sakau: pasistenkite neįsižeisti. Praktikuokitės. Išmokite paremti savo nuomonę faktais, žodžiais, emocijomis, žiniomis ir aistra. Tam, kad augintume savo intelektą, turime mesti jam iššūkių.

Kaip literatūra keičia visuomenę? Jūsų naujausio romano personažai – visuomenės atstumtieji, besistengiantys tapti pasaulio dalimi, įrodyti, kad jie nusipelnė tokios pat teisės gyventi. Ar literatūra pajėgi griauti nusistovėjusius stereotipus apie lytį, rasę, orientaciją?

Bėgant metams, leisdama romanus susipažinau su žmonėmis, kilusiais iš įvairiausios aplinkos. Pavyzdžiui, Turkijoje, pažvelgę į žmones, kurie ateina paklausyti mano kalbų ar stovi eilėje laukdami autografo, pamatytumėte, kokie jie skirtingi. Jų gretose išvystumėte daugybę kairiųjų, liberalų, pasaulietiškų pažiūrų žmonių, feministų, taip pat sufizmo išpažinėjų. O šalia jų – konservatoriai ir religingieji, moterys, prisidengusios galvas skaromis. Šioje minioje pamatytumėte kurdų, turkų, armėnų, graikų, žydų… Man tai nepaprastai svarbu. Šalyje, kur visi, rodos, susiskirstę į ideologinius getus, uždaras kultūrines salas, literatūra vis dar laiko praviras duris visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kilmės ir įsitikinimų.

Kokį poveikį jūsų romanai daro Turkijos skaitytojams?

Turiu pripažinti, kad daugelis mano skaitytojų Turkijoje yra ksenofobai ir homofobai. Taip jau jie buvo užauginti. Jei paklausite jų ko nors apie mažumas, greičiausiai išgirsite daugybę išankstinių nusistatymų. Tačiau tie patys žmonės prieina prie manęs ir sako: „Žinai ką? Perskaičiau tavo knygą ir šitas veikėjas man patiko labiausiai“ ir jie turi galvoje armėną, graiką ar žydą, gėjų, biseksualą ar transeksualą.

Ilgai svarsčiau apie šią dilemą. Kodėl viešumoje daugybę nusistatymų turintys, netolerantiški žmonės tampa šiek tiek atviresni ir liberalesni likę vieni? Nemanau, kad tai sutapimas. Kaip Walteris Benjaminas yra pasakęs, romanas – vienišiausia meno forma. Rašytojas būna vienas, kai kuria. Skaitytojas būna vienas, kai skaito. Skaitydami romaną įsigiliname į save, leidžiamės į kelionę po savo vidines kerteles. Bent kelioms valandoms liaujamės jautęsi kolektyvinės tapatybės dalimi ir liekame tik žmonėmis – žmonėmis, skaitančiais apie kitus žmones. Šis ryšys neįkainojamas. Romanai keičia mūsų požiūrį ir mus pačius taip, kad galėtumėme sukurti ryšį su žmonėmis, apie kuriuos skaitome.

Kaip vertinate nacionalizmą šiuolaikinėje visuomenėje?

Nacionalizmas, kaip ideologija ir retorika, visuomet reikalauja „kitų“, visuomet kuria tam tikrą dualumą ir kelia įtampą. Tarp liberalų, demokratų ir progresyvistų skirtingose pasaulio pusėse neretai pastebiu vieną naivų įsitikinimą. Jie galvoja: „Na, mūsų nacionalizmas kitoks“. Jie įsitikinę, kad jų nacionalizmas ramus, geranoriškas, o kitų nacionalizmas – kenksmingas. Bet istorija mums jau ne kartą parodė, kad užtenka vienos politinės krizės, vienos ekonominės krizės ir ramusis nacionalizmas staiga tampa agresyvia ir naikinančia jėga.

Visuomet aiškiai atskiriu nacionalizmą nuo patriotizmo. Manau, kad žmonių prisirišimas prie savo gimtosios žemės, protėvių tradicijų, kultūros, muzikos, maisto, folkloro yra visiškai suprantamas ir sveikintinas. Problema atsiranda tą akimirką, kai imame dalinti žmoniją į „mes“ ir „jie“, kai pradedame tikėti, kad „mes“ geresni už „juos“.

Nuolat blaškotės tarp Londono ir Stambulo, rašote tiek angliškai, tiek turkiškai. Kokią įtaką tai turi jūsų kūrybai ir tapatybės suvokimui?

Jei rašau apie sielvartą, melancholiją, ilgesį, lengviau išreiškiu šiuos jausmus turkiškai. Tačiau naudoti humorą, satyrą, ironiją man daug geriau sekasi angliškai. Visgi  mano knygose dažniausiai vyrauja abu elementai: ir humoras, ir liūdesys – tai didžiausias iššūkis man, kaip rašytojai. Mėgstu šokinėti tarp kalbų, bet dirbti išties sunku. Rašau angliškai, tada profesionalus vertėjas išverčia mano romanus į turkų kalbą, peržiūriu vertimą ir pertvarkau jį naudodama savo žodyną bei savo ritmo pojūtį.

Visuomet maniau, kad priklausau ne vienai vietai. Tikiu, kad mes visi skirtingais būdais ir dėl skirtingų priežasčių priklausome ne vienai vietai. Tačiau tam tikrų laikų visuomenė ar politika įperša mums identiteto sąvoką, kuri esą turėtų padėti mums geriau suvokti save. Prieštarauju šiam prievartiniam piršimui. Užuot apibrėždama savo identitetą, sakau, kad esu kilusi iš daugybės vietų. Esu stambulietė ir nešiosiuosi savo širdy Stambulą, kad ir kur beeičiau. Taip pat esu labai prisirišusi prie Balkanų, ypač Salonikų, iš kur kilusi mano prosenelė. Mano sieloje yra Artimųjų Rytų elementų, tačiau esu ir europietė: gimiau Europoje, renkuosi čia būti, vertybės, kuriomis vadovaujuosi taip pat europietiškos. Aš londonietė ir Didžiosios Britanijos pilietė. Ir, nepaisant to, ką kasdien girdime iš politikų lūpų, norėčiau laikyti save pasaulio piliete.

Ar rašytojas gali išlikti apolitiškas?

Jei rašai šalyse, kuriose demokratija išgyvena sunkius laikus, tokiose kaip Nigerija, Turkija, Venesuela, Brazilija, Egiptas… (šis sąrašas ilgas ir vis ilgėja), negali sau leisti likti apolitišku. Negali pasakyti: „Aš tiesiog rašysiu savo istorijas negalvodamas ir nekalbėdamas apie tai, kas vyksta čia pat už mano lango“. Man rūpi tai, kas vyksta už mano langų. Tik yra vienas bet: nemanau, kad grožinės literatūros rašytojai turėtų pamokslauti ar mokyti. Mūsų darbas – ne duoti atsakymus, o kelti klausimus. Visuomet leisiu skaitytojams patiems atsakyti ir gerbsiu jų nuomonių įvairovę.

Pavadinčiau savo kelią kliūčių pilna kelione. Įsivaizduokite, kad kažkas jus bučiuoja į vieną skruostą ir čia pat trenkia antausį į kitą – būtent toks jausmas būti rašytoja Turkijoje. Viena vertus, tokiose šalyse kaip Turkija knygos ir jų pasakojamos istorijos reiškia labai daug, galbūt net daugiau nei šalyse, besidžiaugiančiose žodžio laisve. Istorijos plinta iš lūpų į lūpas. Nepaisant visko, žmonės toliau skaito. Tai visuomet šildo mano širdį. 

Kokią reikšmę jums turi literatūra?

Gyvenu nuolatiniame bėgime, kurį man taip sunku paaiškinti aplinkiniams, bet tokia jau esu. Visą gyvenimą keliavau iš vienos vietos į kitą. Esu klajoklė – intelektine, fizine, dvasine prasme. Literatūra į mano gyvenimą įneša pastovumo, tęstinumo, ji sujungia visas mano išsibarsčiusias daleles. Būtent literatūra padėjo man jausti ryšį su šiuo pasauliu net tuomet, kai atrodydavo, kad nerandu jame vietos. Todėl, kai sakau, kad knygos gali mus išgelbėti – jos gali tapti mūsų gerais draugais, nuostabiais mokytojais, ištikimais palydovais – aš tikrai tuo tikiu. Juk pati visa tai išgyvenau.

Man pačiai literatūra atvėrė pasaulius. Augant konservatyviame, religingame Ankaros rajone, gyvenimas man rodėsi nuobodus. Buvau vienturtė, neturėjau daug giminaičių ir po vieno seksualinės prievartos atvejo mūsų rajone man, kaip ir daugeliui kitų mergaičių, nebuvo leidžiama žaisti gatvėje. Labai ryškiai prisimenu tas ilgas, nuobodžias popietes. Norėjau surasti vartus į kur nors kitur, kitą pasaulį, istorijų pasaulį. Knygos ir tapo šiais vartais!

Pagal elifshafak.com ir theguardian.com parengė Augustė Burbaitė