Lietuvių mitologija mistiniame romane? Taip!

Jaučiu pareigą papasakoti šios knygos atsiradimo mano rankose istoriją. Ji buvo tokia unikali ir netikėta, kad ilgai ją prisiminsiu. Knygų mugės metu, leidyklos atstovė man atnešė picos dėžutę, ir be jokių paaiškinimų įteikė. Picos niekad neatsisakyčiau, tai per daug ir neprieštaravau. Tačiau pravėrus dėželę, vos infarkto negavau… Į mane nukreipti buvo tikros vištos kojos nagai. Visa vištos koja. Nesu iš tų bailiųjų, tačiau toks vizdas pribloškė, ir, kad šalia dar knyga guli pastebėjau praėjus šokui, nuostabai ir pasimetimui. Kad „Sukeistas“ bus ne apie kačiukus ir gėlytes iškart aišku, tačiau toks efektingas pristatymas smalsumą dar labiau sužadino.

Gabija – šešiolikmetė dailės mokyklos naujokė. Mergina talentinga, o klasė pilna savotiškų, keistų ir, atrodo, tik čia ir pritampančių jaunuolių. Pats tas Gabei! Netrukus ji susipažįsta ir su Gedu – išsišokėliu menininku. Nors jaunuoliai skirtingi, atrodo, juos vienytų tik meilė menui, tačiau netrukus jie pastebi, jog būtent jų gyvenimuose ima dėtis keisti dalykai. Gedo Baba Jadzė, tikrai primenanti raganą ar šiaip kokią  nelabą dvasia, vis kartoja jam keisčiausius dalykus, neva jis sukeistas vaikas. Gabei taip pat ima vaidentis neaiškūs padarai, būtybės. Jaunuolių pasąmonę temdo mįslės ir neaiškumas – kuris pasaulis tikras, kuris išgalvotas, o gal viskas jau plakasi į vieną?

Visiškai šviežias, netikėtas, bet toks geras ir jaudinantis lietuvių literatūros gurkšnis! Nesitikėjau, kad knyga man taip labai patiks ir tiek daug originalumo joje bus. Visų pirmą, kokia puiki idėja paauglių literatūroje naudoti lietuvių mitologines būtybes. Ne vogtus vampyrus ir vilkolakius, o savas laumes, naminukus, kaukus. Dar geriau buvo tai, jog jie gerai atliko savo vaidmenį ir šiurpo įvarė. Autorė pasirinko vartoti šiandieninę paauglių kalbą su visais sutrumpinimais ir negražumais, kas irgi nustebino, mat neatrodė nenatūraliai. O lietuviški keiksmai ir suvaidintas žargonas mane visad siutina. Ypač lietuviškuose serialuose apie mafiją, visos tos „žalios rūtos“ jau taip kvailai skamba. Čia viskas skambėjo. Kotryna Zylė tikrai parašė kitokią knygą, kitaip ją pateikė (teksto išdėstymas, piešiniai, pats išleidimas, stilius) ir labai pataikė. Aš labai labai džiaugiuosi, kad ji jau bus verčiama į kitas kalbas ir labai labai tikiuosi, jog bus tęsinys.