Lietuviškasis Orwellas

Metų knygos rinkimuose žurnalisto, rašytojo Marijaus Gailiaus (36) romanas „Oro“ laimėjo prozos suaugusiesiems kategorijoje. Kaip po šimto metų mūsų žemę pakeis klimato atšilimas, politinės intrigos, žmonių susvetimėjimas? Autoriaus kuriama šiurpi ateities perspektyva primena George‘o Orwelo distopiją „1984-ieji“.

Skaitytojai jūsų romaną „Oro“ išrinko geriausia metų knyga. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Romano įvertinimas dar kartą primena, kaip svarbu nenuvertinti skaitytojo. Reitingų ir laikinimų kultūra gundo pataikauti – nuo pataikavimo diktato dabar tenka saugotis ir kiekvienam į savo darbą rimtai žiūrinčiam rašytojui. Rašiau komplikuotą tekstą sudėtinga tema nesistengdamas jo dirbtinai palengvinti ir pritaikyti prie įsivaizduojamo vidutinio standarto. „Oro“ laurai parodo, kad skaitytojų nuovokos dar neišmuilino instagraminės klišės su neskaitomų knygų lentynoje uždegta žvakute ar apnuoginta smėliuota koja paplūdimyje.

Esate žurnalistas. Tai daro įtaką jūsų kūrybos temoms, stiliui?

Profesija daro stiliui poveikį – ir nelabai teigiamą. Man reikia milžiniškų pastangų susikaupti, kad iš publicistinio registro persijungčiau į meninį. Užtat žurnalistinė uoslė padeda atsirenkant temas. Kad klimato kaita yra KAPITALINĖ tema, man jau buvo aišku tada, kai Greta Thunberg net nebuvo gimusi.

Kodėl pagrindine romano problema pasirinkote klimato kaitą?

Todėl, kad šiai temai reikėjo romano. Mačiau, kad klimato kaita mažai ką domina pasakojant tradiciniais instrumentais, mokslo populiarinimo kalba. Ieškojau kelių, kaip supurtyti turinio vartotoją iš vidaus, sakykime, turėjau švietėjišką tikslą. Reikėjo ir pačiam daug mokytis. O kodėl klimato kaita yra kiekvienam gyvybiškai svarbi tema, labai nesiplėsiu – galima tai padaryti skaitant knygas, kad ir maniškę.

Esate sakęs, kad romane griūvanti planeta – tai griūvančių žmonių santykių personifikacija. Ką tai reiškia?

Reikėjo ryškios sąsajos priartinant individą prie plačios problemos. Todėl pasirinkau išnaudojimo ir tausojimo analogiją tiek žmonėms, tiek planetai. Kai mes vienas kitą išnaudojame, kenčia visi. Kai beatodairiškai naudojame išteklius, irgi kenčia (beveik) visi. Pagal analogiją, romane žmonės ciniškai vienas kitą išnaudoja ir nejučia praranda visą pasaulį.

Sukūrėte savitą „orvelišką“ naujadarų kalbą. Ar manote, kad lietuvių kalba išties keisis, darysis vis angliškesnė, kol taps nebeatpažįstama? Tai – blogai ar gerai?

Nebeišeina apie lietuvių kalbos ateitį postringauti būsimuoju laiku: ji jau kinta kosminiu greičiu, juda semantinė tektonika. Mano akimis, didžiausia mūsų kalbai kylanti grėsmė – jos kontrolė. Kalba, kaip ir vanduo, pati sau ras lengviausią kelią. Reikia kalbą paleisti ir tada – visiems tartis. Jeigu jauniesiems kalbėtojams lietuvių kalba toliau darysis vis ankštesnė ir nepatogi, gėdinga ir net pasišlykštėtina, tai nieko gero nežada kultūrinei įvairovei. Iš šitos kalbos dar yra ko semti, jeigu patys savo rankomis neužsmaugsime.

Šiais laikais dažnai ginčijamasi, kas yra vertinga literatūra. Kartais distopijos, fantastika sudedama į „žanrinių romanų“ lentynėlę ir tam tikra prasme nurašoma. Koks jūsų požiūris į literatūros skirstymą į „rimtąją“ ir „žanrinę“?

Aš linkęs knygas skirstyti į gerai arba blogai parašytas, įdomias arba nuobodžias, originalias arba banalias. Mano kriterijai romanui: kalba, išmonė, struktūra, vaizduotė. Tai koks skirtumas, kai reikalavimus išpildanti knyga yra fantastinė ar realistinė?

Pats skaitote fantastinę literatūrą, distopijas? Gal iš jų ir sėmėtės įkvėpimo?

Fantastiką tik ir teskaičiau paauglystėje, dabar manęs istorijos apie mokslinius atradimus, ateivių invaziją, keliones laiku ar kitas planetas nedomina – apsčiai užtenka holivudinių filmų. Tačiau antiutopija kas kita – tai ne tik įdomus, bet nuo informacijos pertekliaus pakrikusiame pasaulyje vis svarbesnis žanras. Jis toks svarbus dėl to, kad gali aiškiau parodyti tai, ko mes nesuprantame apie dabarties tikrovę. Tai todėl tokios „fantastinės“ knygos kaip G. Orwello „1984-ieji“, M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar M. Houellebecqo „Salos galimybė“ yra nemirtingos ir, priklausomai nuo politinės ir kultūrinės konjunktūros, kaskart gali iššauti kaip aktualios, tarytum mūsų laikams pritaikytos, knygos.

Kokia pastaruoju metu skaityta knyga jums įsiminė labiausiai?

Įstrigo amerikiečių rašytojos Lauren Groff, beje, rimtai susirūpinusios klimato kaita, autentiškai ir nepriekaištingai parašytas novelių rinkinys „Florida“. Ji žodžių žonglierė ir sakinių fakyrė, nežinau, kaip apibūdinti trumpai ir nebanaliai. Nors jau praėjo keli mėnesiai, vis dar negaliu atsitokėti, kokia ta knyga meniška ir gyvenimiška.