Lietuviškai pasirodžiusi japoniška pasaka vaikus moko apie gerumą, stiprybę ir kūrybos galią

Pasakos padeda pajusti kiekvieną kultūrą ir šalį, o ypač – egzotišką ir tolimą, su kuria bendrysčių, regis, daug neturime. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio! Leidykla „Helios“ išleido iliustruotą japonišką pasaką „Berniukas, kuris piešė kates“, skirtą ne tik kultūrų pažinimui, bet ir vaikų lavinimui.

Tarp Europos ir Japonijos gyvenusio autoriaus Lafcadio Hearnas ir latvių iliustratorės Anitos Kreitusės knygą atsiųstame pranešime aptaria dizainerė ir Japonijos kultūros mylėtoja Ieva Ševiakovaitė. Pasak jos, pasaka ne pirmą kartą patvirtina, kad lietuvių ir japonų mentalitetas turi daug ką bendro.

Autorius gyveno tarp Rytų ir Vakarų kultūrų

XIX–XX amžių sandūroje kūręs rašytojas Lafcadio Hearnas po vedybų su gyvenimo meile japone Koizumi Setsu pasivadino Koizumi Yakumo ir tapo vienu žymiausių Rytų ir Vakarų kultūrų tarpininkų. Dėstęs anglų kalbą Tokijo universitete, po mirties jis paliko daug literatūros kūrinių anglų ir japonų kalbomis, net ir šiandien dauguma japonų jį vadina savo rašytoju.

„Berniukas, kuris piešė kates“ – tradicinio japonų folkloro motyvais jo sukurta pasaka, pirmą kartą išleista 1898-aisiais, puikiai atspindinti Tekančios Saulės šalies estetiką ir vertybes, ji išversta į daugybę kalbų.

Jau ne pirmą kartą mane nustebina tai, kaip kartais stipriai ir giliai užsieniečiai pajaučia kitos šalies kultūrą. Knygos autorius buvo tikras Japonijos mylėtojas ir jos kultūros puoselėtojas, nors pats ir nėra japonas. Taip pat ir knygelės iliustratorė, gimusi Latvijoje, sugebėjo puikiai pajausti ir perteikti japonišką dvasią. Kita vertus, gal šio rašytojo japonų folkloro motyvais parašyta pasaka ir dailininkės darbai yra mums artimesni, nes jų pasaulėžiūra ir estetika labiau suvokiama mums, europiečiams?“ – svarsto dizainerė I. Ševiakovaitė.

Lafcadio Hearn. Leidyklos „Helios“ nuotr.

Pasaka apie ypatingą vaiką

54 puslapių japoniška pasaka – tai istorija apie neturtingoje šeimoje gimusi berniuką, kuris turėjo nepaprastą talentą piešti kates ir net buvo jo apsėstas. Veikėjas netikėtai atsidūrė didelėje šventykloje su pabaisa, kurią sudorojo ne kas kitas, o jo pieštos katės. Taip vaikas įveikė savo silpnybes ir tapo stipriu herojumi.

„Esu skaičiusi nemažai japoniškų pasakų ir jos man atrodo labai panašios į lietuviškas: visose, be labai gerų ir blogų žmonių, dar dalyvauja visokios mistinės būtybės, gyvenančios čia pat su žmonėmis ir padedančios arba kenkiančios jiems. Be abejonės, dažniausiai gėris nugali blogį“, – teigia I. Ševiakovaitė.

Ieva Ševiakovaitė. Leidyklos „Helios“ nuotr.

Artima ir lietuvių kultūrai

Knygoje „Berniukas, kuris piešė kates“, pinasi magija, senasis japonų tikėjimas ir nesupainiojama Tekančios Saulės šalies estetika, kurią puikiai perteikė abu autoriai. Minimalizmu mene ir dizaine besižavinti, ne kartą Japonijoje viešėjusi Ieva Ševiakovaitė sako ten itin aiškiai pajutusi lietuvių ir japonų panašumus: mes turime liekamųjų pagonybės reiškinių, japonai saugo šintoizmą.

„Nesvarbu, kokiai religijai save japonas priskirtų – vadintų save budistu ar krikščioniu, šintoizmo elementų jų pasaulėjautoje labai daug. Ypatingas jų santykis ir su gyvūnais, ir augalais. Tai atsispindi architektūroje, dizaine. Knygoje aprašomos katės – iš mistinių padarų, kurie geba daug dalykų, pavyzdžiui, įveikti pabaisą. Japonų kultūroje mitinių būtybių, panašių į lietuvių bildukus, aitvarus ir kitus mitinius gyvius, dar išlikę daug daugiau nei pas mus. Juos vadina Yokai“, – pasakoja dizainerė.

Knyga „Berniukas, kuris piešė kates“, anot jos, yra labai japoniška ir daugiasluoksnė – kaip visa Japonija, kuriai būdingi kontrastai. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad šalyje įsigalėjusi visiška technokratija, aukščiausios technologijos kiekvienoje gyvenimo sferoje, bet čia pat sutinkamas ir gyvas tikėjimas, kad lapė yra šventa, saugo mažus vaikus ir jos negalima nuskriausti, nes prisišauksi bėdą. Santykis su senuoju tikėjimu, ryšys su gamta vis dar gyvas ir reikšmingas. Tai jaučiama knygose, filmuose, architektūroje ir kitose meno srityse.

Anita Kreituse. Leidyklos „Helios“ nuotr.

Iliustracijas kūrė latvių dailininkė

Pasakojimas sužavėjo Japonija besidomėjusią ir šios šalies meną pamėgusią dailininkę Anitą Kreitusę. Jos sukurta mitologinė katė lydi berniuką kiekviename piešinyje, kol šis pasiekia savo tikslą. Pasak dizainerės I. Ševiakovaitės, Anitos Kreituses piešiniai išties labai japoniški, bet kartu aiškūs, mūsų kultūrai priimtini ir suprantami. Galbūt dėl to šita knygelė atrodo tokia graži ir miela.

Už knygos iliustracijas dailininkė buvo įvertinta kasmetiniame Latvijos knygų dizaino konkurse „Auksinė obelis“ (Zelta ābele). Latvijos skaitymo skatinimo programos „Vaikų komisija“ 5+ amžiaus grupė skyrė knygai pirmąją vietą. Pernai Vokietijos nacionalinis radijas „Deutschlandfunk“ knygos leidimą vokiečių kalba įtraukė į geriausių spalio mėnesį išleistų knygų septintuką.

Ugdanti knygos misija

Dizainerė I. Ševiakovaitė mano, kad įvertinimai knygai „Berniukas, kuris piešė kates“ skirti tikrai pelnytai. Be to, knyga turi ir edukacinį tikslą.

„Ši gražiai aprašyta istorija – daugiasluoksnė, kaip ir visos pasakos. Bet labiau nei ją noriu išskirti dailininkės darbą. Piešiniai vaikams patiks ir atliks ugdomąją misiją. Ir vaikus, ir tėvelius pirmiausia sudomins piešiniai, kuriuose jie ras visko daugiau nei tekste pasakojama berniuko gyvenimo ir jo kačių istorija. Esu tikra, kad vaikai, ypač turintys labai turtingą vaizduotę, skaitydami tekstą ir žiūrėdami iliustracijas patys prikurs ir prifantazuos dar daugiau detalių ir siužetų. Mokantys skaityti pasaką atras patys, o patys mažiausi viską supras vien iš paveikslėlių“, – pasakoja I. Ševiakovaitė.