Pažintį su autoriumi pradėjau nuo romano „Dienos likučiai“. Tai vyresniojo liokajaus Stivenso, atsidavusio profesijai ir darbui paskyrusio visą savo gyvenimą, istorija. Vyksmas apima romano erdvę ir pats veiksmas gali būti nupasakotas vos keliais sakiniais. Svarbiausia prisiminimai, akimirkos ir pokalbiai – visa, kas vyksta žmogaus viduje. Istorijos atskleidžia ne tik Stivenso atsidavimą tarnystei šeimininkui ir dvarui, bet greta prabėga ir svarbiausi istoriniai įvykiai. Visa tai atskleidžia kaip žmogus reaguoja ir elgiasi remdamasis savo įsitikinimais, kas dedasi vidiniame pasaulyje: principai, atsidavimas profesijai, sprendimai ir įsitikinimai.
Per lėtą, jautrų ir kartu emociškai paveikų pasakojimą atskleidžiamas žmogaus gyvenimo kelias kitų įvykių apsuptyje. Tai gali būti prisiminimas kuriame sušmėžuoja arba istorinė asmenybė, arba paprasta darbuotoja, bet liokajaus Stivenso akimis viskas suguldoma lygiagrečiai vengiant jausmingumo, nes už viską svarbiau būti geriausiu savo profesijos atstovu, tobulėti ir siekti aukštumų net jei ir reikia aukoti asmeninį gyvenimą. Kitos kalbos čia tiesiog nėra, reikia gyventi savo darbu jei nori pasižymėti geriausiomis savybėmis, negalima nei akimirkos pamiršti savo vaidmens.
Maloniai nustebau atradusi K. Ishiguro literatūros pasaulį ir džiaugiuosi dar tik galėsianti pasinerti į kitus kūrinius. Pasakojimo tonas ir stilius tiesiog užburia ir priverčia kelti klausimus apie gyvenimo kelią ir jį tiesiančius pasirinkimus.
„Reikia pasakyti, šis trumpas susitikimas man labai pakėlė nuotaiką; tasai paprastas gerumas, už kurį sulaukiau padėkos, ir toks pat paprastas gerumas, kuriuo man buvo atsakyta, kažkodėl pripildė mane pakilaus jausmo prieš visą žygį, laukiantį manęs kelias ateinančias dienas.“ 81 p.
Palikite komentarą