Lengvas romanas charizmatiško džiazo ritmu

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai lengvas romanas, tačiau net ir tokio tipo skaitinys, žinoma, gali būti kokybiškas arba ne. Visų pirma, kodėl aš jį išvis skaičiau, aišku kaip dieną (na man aišku, jums turbūt, kad nelabai) – viskas vyksta aukso amžiaus epicentre – trečiasis dešimtmetis ir neišdildomas „Didžiojo Getsbio“ literatūrinis ilgesys – paskatino paimti „Jos laiką“ į savo rankas.

Aišku (ir vėl kaip dieną?), kad neieškojau aš čia Fitzgeraldo lygio teksto, tačiau bent jau to laikmečio atmosferos galėjau tikėtis. Ir natūralu, jog ji čia buvo.

Apskritai, tai turbūt visus kūrinius, kurių veiksmas vystomas tarpukario laikotarpiu – aš įvertinu truputį geriau, būnu mažiau priekabi ir labiau atlaidi kitiems kūrinio aspektams. Gal iš šis kūrinys skaitėsi kiek su didesniu užsidegimu, nes vaizduotė turėjo peno žodžiams iliustruoti.
Istorija kaip ir šimtas kitų tokių parašytų – meilė, išdavystė, jausmų labirintai. Ir nieko čia blogo, kad kiekvienas rašytojas nebando išrasti dviračio, tačiau apie meilę, išdavystę ir jausmų labirintus galima rašyti stipriai arba paviršutiniškai, giliai arba lėkštai, paprasčiausiai gerai arba blogai. Kaip gi buvo su šia knyga? O nei ypatingai gerai, nei blogai. Lengvai – tai tas žodis, kuris ir sukasi ant liežuvio galo.

Skaitant tekstą neapimdavo svetima gėda – kaip nutinka su „labai blogai“ knygomis, veikėjai nepasirodė buki, gal netgi pavyko suteikti jiems ryškesnius charakterius, o tai jau neblogai. Šedevro, žinoma, aš čia irgi neišskaičiau, bet jei kartais norėtųsi įnikti į kažkieno melodramas, nedaužant su skaitoma knyga sau pačiam per galvą, dėl perdėto tragizmo ir dramos – tai šis pasirinkimas tikrai neblogas. Kaip minėjau – lengvas, neįpareigojantis, ir didelio susikaupimo nereikalaujantis romanas, greitai tirpstančiais puslapiais, prabėgančiais gi to charizmatiško Jazzo ritmu.