Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Šeimos lizdo šiluma – sparnai tėvams ir vaikams“. Knygos ištrauka

Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, o suaugusiems jiems sektųsi, kad gimtųjų namų šiluma vaikams suteiktų sparnus ir visuomet lydėtų, kad širdyje jie jaustų tėviškę. Nors daugelis tėvų aiškiai žino, ko siekia, kelias iki tikslo neretai pasirodo esantis nežinomas, vingiuotas, kartais sėte nusėtas akmenimis. Jie tikisi, kad vaikas užaugs savarankišku ir emociškai stabiliu žmogumi, rašoma pranešime spaudai.

Tai pavyksta, jei pasiseka išugdyti gerą savivertės jausmą bei pusiausvyrą tarp priklausymo ir autonomijos.

Kartais auklėjant vaikus sunku laikytis nustatytų ribų ar suteikti jiems reikalingą laisvę, nes kiekvienas iš vaikystės atsinešame savo „auklėjimo įdagą“. Tai gali gerokai susilpninti ryšį su vaiku ir kenkti santykiams.

Psichologės ir psichoterapeutės Stefanie Stahl bei Julia Tomuschat žingsnis po žingsnio parodo, kaip atpažinti įsisenėjusias nuostatas ir ankstyvuosius patyrimus bei kaip juos sėkmingai keisti. Kiekvienas galime išmokti skirti reikiamos lizdo šilumos savo vaikui, o atėjus metui – paleisti jį skristi.

Stefanie Stahl pateikia konkrečių praktinių patarimų, kaip dirbti su savimi. Jos šūkis: „Kai pavyksta atpažinti savo neteisingus įsitikinimus, kenkiančius mūsų pačių santykiams, galime juos keisti ir taip nutiesti kelią į taikesnį šeimos gyvenimą.“ O ypač darnesnius santykius su savo vaikais.

Drauge su bendraautore Julia Tomuschat psichologė pateikia daug įžvalgų, kaip puoselėti autentiškus, laimingus ir nevarginančius santykius su vaiku. Auklėjant vaikus pirmiausia svarbu ne imtis dar kokių nors veiksmų, o būti sąmoningesniems. Vaikams tai – didžiausia dovana: laisvi nuo tėvų įsivaizduojamų projekcijų, baimių, reikalavimų ir kontrolės jie gali augti savimi pasitikinčiais žmonėmis.

Ši knyga – tai kvietimas trumpam pamiršti tėvo ar mamos vaidmenį, atsipalaiduoti ir galbūt prie puodelio kavos pamąstyti apie vienus svarbiausių santykių gyvenime – santykius su vaikais. Tie santykiai ir jums tikriausiai yra didžiausia laimė bei didžiausias rūpestis, o kartais – nepaprastas iššūkis. Jūsų rankose – knyga apie geresnius santykius šeimoje, o ne apie auklėjimą. Neapkrausime jūsų tipiškais patarimais, kaip teisingai auklėti vaiką. Esame įsitikinę, kad mamos ir tėčiai šiais laikais dėl savo vaikų tikrai stengiasi. Nėra reikalo dar labiau jų spausti, nuolat aiškinant apie auklėjimą – nei vaikams, nei tėvams nuo to nebus geriau, tik ims dar labiau graužti sąžinė. Tobulų tėvų nebūna, kaip ir tobulų vaikų. Auklėti neauklėjant pirmiausia reiškia refleksiją apie savo santykį su vaiku ir savimi. Tai lengviau, nei atrodo, nepaprastai įdomu ir net visai smagu. Galime pažadėti, kad šioje knygoje tikrai daug atrasite, o mes nemoralizuosime ir negrūmosime pirštu. Juk kuriant geresnius santykius šeimoje svarbiausia NE VEIKTI kuo daugiau, o BŪTI SĄMONINGESNIEMS. Tik taip geriau atpažinsime, ko iš tikrųjų reikia mūsų vaikams, ir net nebus sunku būtent tai jiems suteikti.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

AUKLĖTI NEAUKLĖJANT

Tikriausiai jau pastebėjai, kad su meile auginti vaiką pirmiausia reiškia išdrįsti pažvelgti į save ir savo vaikystės patirtis. Sąmoningai arba nesąmoningai auklėjame taip, kaip mus pačius auklėjo. Jau psichoanalitikas C. G. Jungas pabrėžė – reikia įsitikinti, kad tai, ką norime pakeisti savo vaikuose, nėra kažkas, ką pirmiausia reikėtų pakeisti savyje.

Taigi pirmiausia reikėtų išmokti atpažinti savo tikrovės suvokimo akinius. Svarbu reflektuoti, ką bendraudami su vaikais veikiame ir jaučiame, apie ką galvojame. Refleksija reiškia savistabą, gebėjimą įsiklausyti į save ir pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Pamatyk save iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio. Gali savęs paklausti: „Aha, tai ką aš čia veikiu?“ Atsipalaiduok.

Kitaip tariant, refleksija yra kuo nešališkesnis savęs stebėjimas. Jei pavyksta, gauname dvigubą naudą: tuo metu, kai save stebime, nuslūgsta emocijos. Reflektuodami galime naujai pažvelgti į tėvų ir vaiko santykius. Galime savęs paklausti, kodėl vieną ar kitą dalyką matome būtent taip, o ne kitaip. Galime ramiai pasvarstyti, ar ateityje norėtume kitokių santykių. Refleksija gali tapti pokyčių ir transformacijos pradžia.

Kai būname emocingi, susijaudinę, įpykę ar nuliūdę, neįstengiame dar ir ieškoti tikrųjų savo elgesio priežasčių.Paprastai reflektuojame po visko, tai, beje, patvirtina ir kitas mūsų pavyzdys. Siekiant geresnių santykių šeimoje, pirmiausia reikėtų skirti laiko refleksijai ir nesitikėti, kad naujas sprendimas atsiras savaime, vos susidūrus su sunkumais. Bet panagrinėkime dar vieną atvejį.

Per vakarienę Markas pakilo nuo stalo nusiplauti rankų, nes traukdamas agurkus iš stiklainio susitepė, o toliau valgyti limpančiais pirštais nenorėjo. Grįžęs prie stalo pamatė, kad jo trimetis sūnus Paulius žaidžia su sviestu, smiliumi jis kaip tik gręžė ketvirtą skylutę. Markas pratrūko: „Nežaidžiam su maistu! Baik!“ – išgirdo save staugiantį ir jau atrodė, kad tuoj trenks mylimam mažyliui per pirštus. Laimei, šokiruotas suspėjo sustoti ir savęs paklausti: „Ką aš čia?“ Išsigandęs sūnus nenuleido nuo jo žvilgsnio. Akivaizdu, kad savo kaltės jis tikrai nesuprato. Markas atsisėdo, po šios scenos staiga pasijutęs visiškai išsekęs. Jis jautė, kad nesusitvardė. Patraukė sviestinę toliau nuo Pauliaus ir baigė vakarieniauti.

Markas ėmė svarstyti, kodėl jį taip įsiutino terliojimasis su sviestu. Gal bjauroka, bet tikrai ne tragedija! Kodėl jis taip užpyko? Tik vėliau, kai apie šią situaciją pasakojo žmonai, jam toptelėjo, kad tokia reakcija veikiausiai susijusi su jo paties vaikyste. Marko mamai visuomet labai svarbi buvo švara ir tvarka, ji jam nuolat šluostydavo pirštus. Ir dabar Markui dažnai atrodo, kad jo pirštai limpa, todėl ir tą vakarą jis iškart puolė plautis rankų. Dabar apie tai galvojant darosi juokinga. Reikia pripažinti, Markas tikrai pedantas, bet ar tą savo maniją turėtų įskiepyti ir sūnui? Ne! Drauge su žmona Markas permąstė, kaip panašiais atvejais reikėtų reaguoti ateityje – juk tokių terlionių tikrai dar pasitaikys.

Savirefleksija pirmiausia reiškia paklausti savęs: ką situacija sako apie mane ir mano tikrovės suvokimo akinius? Kaip aš augau? Kaip panašiais atvejais reaguodavo mano tėvai? Ką iš jų išmokau apie vaikų auklėjimą? Kaip įvardyčiau tuos jausmus? Kodėl? Tik tada, tarsi per kokį pavasarinį tvarkymąsi, galima nuspręsti, ką verta pasilikti. Ką truputį pakeisiu? Kas keliaus tiesiai į šiukšliadėžę?

PRIKLAUSYMAS IR AUTONOMIJA – KAIP IŠLAIKYTI PUSIAUSVYRĄ?

Skamba per primityviai? Vis dėlto kalbėti apie keičiamą elgesį lengviau, nei tai padaryti iš tikrųjų. Be to, bet koks pokytis prasideda nuo refleksijos – taigi pirmąjį svarbų žingsnį jau žengi.

Knygoje dar ne kartą kviesime sustoti ir prisiminti savo istoriją, pamąstyti apie savo vaikus. Šiuos skyrelius pavadinome „Refleksijos pratimas“. Kiekviename jų pateikiame klausimus, į kuriuos gali atsakyti. Šie klausimai veikia kaip užklausos kompiuterio paieškos laukelyje. Pateiki vieną klausimą po kito ir, priklausomai nuo to, kiek ir kokių nuotraukų, prisiminimų ir minčių išsaugota tavo „standžiajame diske“ – smegenyse, sulauki vienokio ar kitokio atsakymo arba idėjų. Toliau rasi pamąstyti skatinančių klausimų. Pasvarstyk: „Kokioje šeimoje augau?“

KOKIOJE ŠEIMOJE AUGAU?

Kad suprastume, ar esame linkę labiau prisirišti, ar atsiriboti nuo žmonių, pirmiausia teks paanalizuoti savo vaikystę. Kai kuriems žmonėms tai visai nesunku, jie noriai gilinasi ir svarsto, kokį poveikį jų asmenybei padarė tėvai. Kitiems sekasi sunkiau. Priežasčių būna įvairių: kai kas gali baimintis skausmingų prisiminimų, tiesiog nori pamiršti, kas buvo, ir niekada nieko panašaus nebejausti. Tas noras suprantamas – kas gi nori vėl nerti į skausmingas patirtis ir slegiančius jausmus? Be to, daugelis savo tėvams yra ištikimi ir atsidavę, todėl kritiškai juos vertinti laiko išdavyste. Jie jaučiasi įpareigoti neprarasti dėkingumo tėvams. Pasitaiko ir įsitikinusių, kad vaikystės išgyvenimų vaidmuo apskritai nėra reikšmingas, ir pyktelėję klausia, kodėl tėvai dėl visko visada turėtų būti kalti.

Dažnas atvejis – kai žmonės tarsi įstringa tėvų idealizavimo fazėje.

Vaikas linkęs idealizuoti savo tėvus, nes šie atrodo dideli, o jis visuomet jaučiasi mažas.

Net jei augdamas vaikas nepatiria tėvų meilės, dažniausiai jis galvoja taip: „Kažkas su manimi negerai, tėvai teisūs, kad mane baudžia.“ Toks vaikas nesuabejoja: „Tie mano tėvai turi prieraišumo sutrikimų, jiems reikėtų psichoterapijos!“ Taip įvyksta dėl dviejų priežasčių:

• Mažų vaikų intelektiniai gebėjimai per menki, kad jiems pavyktų objektyviai vertinti tėvų moralę.
• Vaikui tėvai turi atrodyti geri ir teisingi, nes suvokus, kad jiems trūksta kompetencijos arba jie pavojingi, apimtų stiprūs apleistumo ir baimės jausmai, kuriuos ištverti vaikui daug sunkiau, nei pakęsti nevykusius tėvus.

Idealizuodamas vaikas tam tikra prasme saugo savo tėvus, o kartu ir save. Dažnai šio polinkio idealizuoti vaikas nepraranda visą gyvenimą. Kitaip tariant, ir suaugęs jis įsitikinęs, kad vaikystė buvo nuostabi, nors tai nebūtinai tiesa. Psichoterapijos seansuose ir seminaruose dažnai pastebime, kad žmonės staiga supranta, jog, priešingai nei buvo įsitikinę, jų vaikystė visai nebuvo rožėmis klota. Tas supratimas iš pradžių, žinoma, skaudus, bet per skausmą vėliau ateina daugiau laisvės.

Taip išaiškėja, kodėl kritikuojami netenkame pasitikėjimo savimi arba kodėl vis siekiame teisingumo. „Esu visiškai nesvarbi, tą jausmą atsinešiau iš vaikystės“, – suprato viena mūsų seminarų dalyvė. Tik dabar, viską vertindama iš kitos perspektyvos, ji galiausiai rado atsakymą, kodėl jausdavosi be jėgų. Kaip vyriausia iš keturių vaikų ji turėjo pagelbėti mamai auginti mažesniuosius brolius ir seseris. Mama tai laikė pareiga, niekada nepaklausė, kaip ji jaučiasi. Tai buvo savaime suprantamas dalykas. Sukūrusi savo šeimą, moteris gyveno pagal išmoktą modelį: pirmiausia rūpindavosi vaikais, namais, paskiau – vyru, o savo poreikiams laiko nebelikdavo. Nieko keista, kad jausdavosi visai be jėgų.

Tad tikriausiai jau supratai, kaip svarbu atpažinti, kokį poveikį tėvų auklėjimas padarė tavo vystymuisi, tik tada galėsi kritiškai įvertinti ir savo požiūrį į pasaulį (prisimink „vaikystės akinius“). Dauguma problemų atsiranda dėl iškreipto tikrovės suvokimo arba dėl iš sąmonės išstumtos realybės.

Pavyzdžiui, jeigu Sabina pripažintų, kad jai visada trūko artimo tėvų ryšio, o šį trūkumą ji bando kompensuoti per santykį su savo sūnumi – nepaleisdama jo iš rankų ir nuolat myluodama, – ji susimąstytų, kieno poreikius tenkina: sūnaus ar visgi savo. Ji suprastų, kad sūnui visai nereikia tiek artumo kiek jai, ir dažnai jis jos apkabinimų net netrokšta. Tai suvokusi, Sabina galėtų išgirsti vaiką, pamatyti jo raidą ir poreikius, užuot sutelkusi dėmesį vien į save. Ji galėtų nuspręsti keisti simbiotinio pobūdžio ryšį su sūnumi, palikti jam daugiau laisvės. Kitaip tariant, ji galėtų suprasti, kad jos vaikas ir ji – atskiros esybės, o jų poreikiai neretai skiriasi. Tik tuomet ji geriau atpažintų, kada Leonui reikia ramybės ir fizinio atstumo.

Teigiamas vaikystės patirtis galime drąsiai perkelti į savo šeimos santykius, o atpažintus traumuojančius vaikystės išgyvenimus tam tikra prasme išrūšiuoti ir perdirbti. Tai reiškia, kad neperimame jų aklai, be refleksijos, taip pat nepuolame į kitą kraštutinumą ir nepradedame elgtis visiškai priešingai nei mūsų tėvai. Geriausia, kai vertinant vaikystės patyrimus pavyksta laikytis sveiko emocinio atstumo, o išmoktus elgesio modelius sąmoningai pastumti į šalį. Taip neperduodame jų savo vaikams, o patys iš tikrųjų išsilaisviname. Taip galime tapti tėvais, kurie užaugina stiprius, savimi pasitikinčius ir gebančius prisirišti žmones, net jei mūsų pačių vaikystėje būta traumuojančių patirčių. Savirefleksija padeda nutraukti iš kartos į kartą keliaujančio traumuojančio elgesio grandinę.

PRISITAIKANTYS TĖVAI SIEKIA PRIKLAUSYTI

Gal vaikystėje nesijautei tėvų pakankamai mylimas ir palaikomas vaikas, todėl ir šiandien ilgiesi artimo ryšio ir dėmesio? Galbūt kaip tik dėl šios priežasties stengiesi viską padaryti teisingai, net tobulai? Tikėtina, kad dėl dėmesio ir pripažinimo pernelyg taikstaisi, nebegebi gyventi autonomiškai, vengi iššūkių, pamiršti savo tikslus.Noras būti pripažintam (-ai) kitų atsispindi ir per tavo elgesį su vaikais.

Tikriausiai kartais sutrinki, tau sunku paprašyti, kad kiti laikytųsi taisyklių. Galbūt nepatirtą artumą bandai pajusti per vaikus – savaime tai nėra blogai, bet perdėtas lipšnumas vaikams gali ir įkyrėti. Patys gražiausi ir lengviausi vaiko auginimo metai tau tikriausiai buvo pirmieji dveji, kai mažyliams reikia ypač daug meilės ir dėmesio. Vėliau prasideda priešgyniavimo fazė, kai vaikai išbando ribas ir tikrina, kiek toli gali eiti. Jie stebi, ar išlaikai tvirtą stuburą, o gal nusileidi, kai jie įsidūksta. Taip pat jie patikrina, ar laikaisi žodžio net tada, kai jie visomis jėgomis priešinasi. Vaikams reikia dėmesingų, bet ir tvirtų tėvų. Tai jiems suteikia saugumo.

AUTONOMIŠKI TĖVAI SIEKIA NEPRIKLAUSOMUMO

Gal esi iš tų mamų ar tėčių, kurie linkę į kitą sutrikusios vidinės pusiausvyros kraštutinumą – pernelyg didelę autonomiją? Gal jauteisi nepakankamai mylima (-as) mamos arba tėčio, o gal kaip tik jie tave užsmaugė savo meile? Pasitaiko, kad kurio nors arba abiejų tėvų nepakankamai mylimas vaikas (pasąmonėje) nuspręs: „Ir nereikia man jūsų!“ Toks žmogus pasitikės tik savimi, o bendraudamas su kitais žmonėmis, net savo partneriu, laikysis tam tikro saugaus emocinio atstumo. Arčiau nieko neprisileis, kad daugiau niekas negalėtų jo įskaudinti.

Tačiau yra ir tokių, kuriems tėvų meilės ir dėmesio buvo per daug. Tokiems žmonėms išsivysto tarsi artumo alergija, jie ima baimintis užmegzti glaudesnius santykius. Ypač svarbi tampa autonomija – jie greitai ima jaustis pernelyg globojami, o dėl šios priežasties ima atkakliai priešintis kitų žmonių reikalavimams ir lūkesčiams. Tikru išbandymu jiems tampa vaikai, ypač daug tėvų dėmesio ir artumo reikalaujantys kūdikiai. Taigi jei priklausai autonomiją vertinančių tėvų tipui ir tau reikia rūpintis mažais vaikais, turbūt nuolat jausi įtampą. Gali atrodyti, kad kiti tau primeta savo valią arba tavimi naudojasi, o tu tenori atsikratyti bet kokios atsakomybės.