Lavisa Spell: raganystės meilės istorijose

Ką bendro turi raganos ir meilės romanai? Ogi daug ką, sako Lavisos Spell slapyvardžiu pasivadinusi Auksė Šiugždinienė (42), neseniai pristačiusi naujausią savo knygą „Tapk ragana (jei nori)“.

Žinau, kad domitės magija, raganomis… Iš kur šitas susidomėjimas?

Raganos žavi ir intriguoja daug žmonių. Šiais laikais reta kuri moteris įsižeistų pavadinta ragana. Šis žodis asocijuojasi su galia, paslaptimi, magija ir žiniomis. Mano susidomėjimas raganomis išaugo, kai atradau Wicca – neopagonišką tradiciją, kurią praktikuoja tūkstančiai žmonių pasaulyje. Daugelis jų vadina save raganomis. Jie stengiasi pažinti Mėnulio ir Saulės ciklus, augalų, vaistažolių savybes, akmenų poveikius ir t.t. Jie mano, kad visa, kas gamtoje, yra šventa, todėl itin rūpinasi ekologija, o pagrindinis priesakas yra stengtis niekam nepakenkti.

Ar pati praktikuojate raganystes?

Nemanau, kad siaubo romanų rašytojai leidžia naktis sėlindami su peiliu rankose aplink apleistus pastatus ar kapines. Detektyvų rašytojai vargu ar planuoja pavogti brangiausią eksponatą muziejuje, o meilės romanų autorės nebūtinai laukia, kol į jų duris pasibels sportiškas milijonierius. Todėl tai, kad rašau apie raganas, nereiškia, kad pilnaties naktimis šoku nuoga aplink laužus. Tačiau aš žinau pagrindinius principus ir taikau juos savo gyvenime. Keletą tų principų aprašiau naujajame romane „Tapk ragana (jei nori)“. Pradėjusi domėtis raganystėmis, pastebėjau, kiek daug mes visi turime maginio mąstymo, tikime prietarais, sėkmės amuletais ar laikomės savo mažų ritualų.

Jausmų romanai dažnai yra nuvertinami kaip per paprasta ar net „tuščia“ literatūra… Ką jūs apie tai manote?

Jausmų romanai ir raganos turi kai ką bendro. Šios sritys yra itin moteriškos ir būtent todėl diskriminuojamos. Jausmų romanai yra rašomi moterų, skirti moterims ir pagrindinė veikėja yra moteris. Šis žanras atsirado 18–19 a., kai moterys tik gavo teisę į raštingumą, ir buvo automatiškai nuvertintas dėl to, kad jį kūrė moterys. Kita vertus, meilės romanai tuo metu buvo laikomi pavojingais – jie kalbėjo apie moteris, kurios ištrūksta iš pareigos rato, sulaužo socialinius rėmus, patiria nuotykių, įsimyli… ir joms tai baigiasi gerai. Vyriškoje literatūroje moteris, išdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, buvo baudžiama mirtimi. Šiek tiek keista, kad mūsų dienomis dar išlikęs šis požiūris ir baiminamasi, kad prisiskaičiusi knygelių, moteris įsisvajos apie nerealų partnerį.