„Laiko kaina“: trileris apie vieną didžiausių žmonijos svajonių – nemirtingumą. Knygos ištrauka

Ką paaukotume už nemirtingumą? Ar taptume geresni, jei žinotume, kad gyvensime amžinai? Kiek kainuoja žmogaus gyvenimas? Tim Tigner „Laiko kaina“ – veiksmo trileris, kur kvapą gniaužiančius siužeto posūkius keičia filosofiniai apmąstymai.

Aštuoniems mokslininkams pavyksta sukurti preparatą, kurio injekcija visiškai sustabdo senėjimą. Jų gyvenimą gali nutraukti smurtinė mirtis, tačiau jie niekada nepasens. Ir saugodamiesi išties galės gyventi amžinai. Skamba pasakiškai? Tačiau jie anaiptol nesiruošia pasidalinti savo atradimu su visu pasauliu.

Priešingai – aštuonetas nemirtingųjų ruošiasi padaryti viską, kad niekas nesužinotų jų paslapties. Bet kaip šiems išrinktiesiems nuslėpti, jog metams bėgant jų kūnas nesikeičia? Jie suranda siaubingą išeitį… Tam, kad galėtų niekieno netrukdomi gyventi amžinai, už juos turi mirti kiti. Bet kam rūpi tie kiti?

Tačiau saujelė nemirtingųjų per anksti patikėjo savo visagalybe. Ar gali būti, kad tie, kurie klusniai vykdė jų užduotis, galiausiai atsisuko prieš juos pačius? Jei ne, tai kodėl tarp jų netikėtai įsisuko mirtis?  Ir dabar nemirtingieji privalo žaisti žaidimą su mirtimi, kuri seka jų pėdomis.

Knygos autorius T. Tigner karjerą pradėjo JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų kontržvalgyboje šaltojo karo metais. Griuvus Berlyno sienai, jis nuo špionažo perėjo į arbitražą ir perestroikos metu persikėlė į Maskvą, besikuriant ES – į Briuselį, kur vadovavo vienam iš Johnson&Johnson padalinių ir keliavo po visą pasaulį, kaip dabar daro jo trilerių personažai. Galiausiai apsistojo Silicio slėnyje, kur prisidėjo prie naujų medicinos technologijų kūrimo.

Kviečiame paskaityti knygos „Laiko kaina“ ištrauką.

***

Deividas Hiumas, medicinos mokslų daktaras ir vyriausiasis mokslo darbuotojas, ir buvo ta priežastis, dėl kurios Pirsas rėmė Eos Pharmaceuticals. Investuodamas Pirsas rėmėsi žmonėmis. Nors Deivido septynerių metų darbo rezultatai nuvylė, Pirsas vis vien laikė jį protingiausiu kada nors sutiktu žmogumi.

Deja, protas dar ne viskas.

Deividas pakėlė galvą. Jam ruošiantis kalbėti akyse vėl sužibo ugnis.

– Eksperimentą prireikė pakartoti keturiasdešimt du kartus – tai daugiau, nei tikėjausi iš pradžių, ir beveik dukart daugiau, nei prognozavau, kai mes pirmą kartą paėmėm tavo pinigus, tačiau keturiasdešimt trečias kartas pasirodė sėkmingas.

Pirsas pajuto, kaip jo širdis sutvaksėjo greičiau. „Ar Deividas ką tik pasakė „sėkmingas“?“

– Tau pavyko?

– Mums pavyko, – patvirtino Deividas, džiugi jo veido išraiška išblaškė visas dvejones. – Po naujausio mūsų mišinio telomeros išliko nepakitusios per tūkstančius ląstelių reprodukcinių ciklų. Išsigimimas lygus nuliui.

Telomeros – tai tarsi metaliniai galiukai DNR užtrauktuko galuose. Ląstelei dalijantis, telomeros užtikrina, kad išsiskirdamos ir susijungdamos dvi ilgos spiralės nesusipainiotų. Jei telomerų veikla sutrinka, žmonės suserga vėžiu. Kai jos nusidėvi, žmonės susensta. Jei telomeros išliks puikios būklės, Eos – produktas vadinosi kaip ir jų kompanija – taps nemirtingumo eliksyru.

Bent jau teoriškai.

Pirsas negalėjo patikėti savo ausimis, nors apie šią akimirką svajojo septynerius metus.

– Ką tu pasakei?

Džiugus Deivido žvilgsnis nesuvirpėjo.

– Negalėčiau tvirtinti, jei nebūtų atlikti išsamūs, ilgalaikiai klinikiniai bandymai. Tačiau šiuo metu, remdamiesi visais turimais duomenimis, mes manome, kad galime sustabdyti žmogaus senėjimą dviem Eos injekcijomis per metus.

– Ką?

– Po pirmos injekcijos žmonės nepasens nė diena.

Pirsui atėmė kalbos dovaną, bet jis greitai atitoko. Per gerai, kad būtų tiesa.

– Mes įsitikinę, kad Eos galima pradėti vartoti, – Deividas apvedė ranka stalą. – Mes visi jau tai padarėme.

Pirsas jautėsi taip, tarsi jie ką tik būtų įkrovę jo svajones naujos galingos energijos. Jei Deividas ir kiti tiki Eos saugumu ir veiksmingumu tiek, kad pavartojo patys, jie jo nemausto. Kaikalbama apie mokslą ir saugumą, jie rimti žmonės. Geriausi savo srityje.

– Tikėjausi tik truputį sulėtinti senėjimą. Gauti papildomus kelerius metus. Gal dešimt. O tu sakai, kad atradote nemirtingumą?

Deividas kilstelėjo ranką, bet kiti mokslininkai žvelgė taip, tarsi būtų pritariamai linktelėję. Risas, Erikas, net Alison švytėjo neslepiamu išdidumu.

– Ne, toli gražu. Eos vartosiantys žmonės vis dar gali mirti dėl daugelio priežasčių.

– Tik ne dėl senyvo amžiaus, – pareiškė Pirsas.

– Tai sako visi mūsų rodmenys.

Pirsas, pagautas nevaldomo energijos protrūkio, pašoko ant kojų.

– Na, tuomet visiems linksmų Kalėdų! Netrukus tapsime turtingiausi žmonės pasaulyje.

Jis ėmė žingsniuoti, mintys bėgo toli į priekį. – Jei sakai tiesą, Eos vertas daugiau nei visa Saudo Arabijos nafta. Nėra pinigų sumos, kurios žmonės nenorėtų už tai pakloti, ir nė vieno, kuris nenorėtų mokėti. Didžiosios farmacijos kompanijos aukcionuose eis iš proto. Už teisę naudoti gausime šimtus milijardų.

Pirsas bandė mintyse suskaičiuoti ir vėl pajuto energijos antplūdį. Įsivaizdavo tikėtinas pajamas. Karališką pinigų šaltinį. Jam priklausančius procentus. Jis ką tik tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje – net jei niekas to nežino.

Deividas, stabdydamas Pirsą, staiga kilstelėjo kitą ranką.

– Yra viena problema. Mes negalime Eos parduoti.

***

Deividas Hiumas priglaudė skruostą prie seniausio savo draugo karsto. Seniausio savo draugo. Suvokus šio teiginio ir padėties ironiją, skruostais vėl pasipylė ašaros ir lašėjo ant poliruoto raudonmedžio. Erikas Džordžas Kertis Markas – žmogus, turintis keturis vardus, neprilygstamas ląstelės biologas, pirmasis jo darbdavys ir antrasis Eos darbuotojas, sustabdęs savo senėjimą, – dabar negyvas.

– Susitvarkysi? – paklausė Alison D’Andželo, švelniai dėdama ranką jam ant peties.

Deividas nesikeldamas tarė.

– Man viskas gerai.

– Tiesiog tu čia taip ilgai.

Deividas neatsakė.

– Niekada nemaniau, kad taip atsitiks. Kuriam nors iš mūsų. Nemirtingojo mirtis tokia… netikėta. O Eriko dar ir tragiška.

Deividas nesivargino, kaip įprastai, pataisyti termino „nemirtingumas“ į sustabdytas senėjimas. Ne laikas ir ne vieta, ir ne ta proga daryti semantines pastabas. Tiesą sakant, gal išvis reikėtų liautis. Sulig kiekviena jų sustabdyto senėjimo diena vertėtų delikačiau rinktis žodžius.

Deividas, kaip vienintelis medicinos mokslų daktaras tarp keturių nemirtingųjų mokslininkų, buvo dar ir grupės gydytojas. Dvidešimt metų per pusmetinius susitikimus jis paimdavo audinių mėginius, testavo ir užrašydavo rezultatus. Raumenys, riebalų masė, kaulų čiulpai, nervai, limfmazgiai, inkstai, plaučiai ir kepenų ląstelės – viskas atitiko normą, kaip paauglių. Tiesą sakant, nuo tada, kai įkopę į ketvirtą dešimtį jie pradėjo gydymą, visų sveikata labai pasitaisė.

Nemirtingųjų telomerų ilgis pasiekė dešimt tūkstančių aktyvių bazinių porų, palyginti su penkiais tūkstančiais per penktą dešimtį persiritusių mirtingų žmonių. Be to, nė vieno iš jų organizmas nerodė jokių vėžio ar kitų anomalijų požymių. Nė karto per dvidešimt metų. Taigi, turint omeny nulinį pablogėjimą, Eos visiškai sustabdė jų senėjimą. Vienintelis šalutinis poveikis buvo nevaisingumas. Jei jie ir toliau kas pusę metų leisis injekcijas, neatrodo, jog kada nors kentės nuo vėžio, neurodegeneracijos ar senatvės.

Žinoma, kaip jiems priminė šios laidotuvės, nemirtingieji gali mirti dėl išorinių veiksnių.

– Kodėl jis taip pasielgė? – paklausė Alison; Deividas liko įsikibęs į karstą. – Sunku suvokti, kam žmonėms apskritai reikia rizikuoti leidžiantis parašiutu. Tuo labiau jei rizikuoji pačia amžinybe. Protu nesuvokiama. Kodėl, Erikai? Kodėl taip pasielgei?

Į pokalbį įsiterpė trečias asmuo.

– Kai kuriems iš mūsų reikia mirtinai rizikuoti, kad pasijustų gyvi.

Išgirdęs Riso balsą, Deividas atsistojo. Be Alison, Risasbuvo dar vienas mokslininkų komandos narys – ir laipiojimo uolomis aistruolis. Jis turėjo retą savybę – su visais susidraugauti. Visuomet besišypsantis, niekada niekam neištars šiurkštaus žodžio.

– Nesąmonės, – atkirto Alison su ašaromis akyse. – Ir jei po šitos tragedijos, – ji mostelėjo ranka į uždarą karstą, – tu neatsisakysi savo nutrūktgalviško pomėgio, tada tau reikia nuskenuoti smegenis.

Risas neatsakė.

Deividas tikrai neketino žengti į ugnies liniją. Jis suprato nuotykių troškimą, bet dabar ne laikas demonstruoti kairiojo smegenų pusrutulio galimybes.

Kol jie trise tylomis stovėjo prie žuvusio draugo karsto, Deividas pastebėjo kitą grupelę spiečiantis kitapus koplytėlės. Arija, Liza, Pirsas, Feliksas ir Kamila. Istoriškai susiklosčiusiu santykiu, penki su keturiais, visada vyravo verslo magistrų dauguma – palyginti su mokslų daktarais, kurių dabar sumažėjo dar vienu.

Tarp šių dviejų uždarų grupės frakcijų nesijautė įtampos ar atviros konkurencijos, tačiau, kaip visada, panašūs traukia panašius – ir atstumia kitokius. Deja. Po dvidešimties metų Deivido keturių žmonių grupelė ir taip atrodė nedidelė. Trijų – visiškai maža, tarsi vietoj apskritimo būtų atsiradęs trikampis. Galbūt Eriko mirtis bus akstinas likusiam jų aštuonetui susivienyti.

– Žinau, dabar gal ne laikas, – pasakė Alison, – bet ketinu trumpinti savo darbo valandas.

Deividas pajuto virpulį – iš pradžių tonzilėse, paskui jis pasiekė kojų pirštus – ir užsikosėjo. Tiesą sakant, tikėjosi, kad Eriko mirtis sukels priešingą efektą. Privers Alison nuveikti daugiau. Tačiau suprato, kad jo mąstysena gerokai nukrypusi nuo aukso vidurio.

Kai jie tapo milijardieriais nemirtingaisiais, jis vienintelis iš visų Eos darbuotojų nepakeitė darbo tvarkos. Tiesiog pereidavo prie kitų projektų ir naujuosius pradėdavo su tokiu pat įkarščiu, koks jį varė į priekį ir anksčiau. Šį kartą norėjo, pasinaudodamas Eos kovos su ligomis ir jų prevencija poveikiu, išrasti mišinį, kuris nesustabdo senėjimo. Norėjo pagerinti gyvenimą jo nepratęsdamas, taigi išvaduoti žmoniją nuo kančių nesuardant natūralios pusiausvyros.

Erikas ir Risas greitai susivokė, kad nemirtingieji tiesiog gyvena diena po dienos ir kad už pinigus nenusipirksi to su niekuo nepalyginamo pasitenkinimo, kurį teikia mėgstamas darbas. Ir abu prisidėjo prie Deivido laboratorijoje – nors ir ne visą darbo dieną. Po metų grįžo ir Alison, bet tik dviem trims dienoms per savaitę. O dabar ji ketina sumažinti dar ir tą darbo valandų skaičių?

Deividas negalėjo skųstis. Ketvirtis darbo dienos vis tiek daugiau, nei dirba verslo magistrai. Deivido manymu, šių nemirtingųjų gyvenimas dabar susidėjo vien iš laisvalaikio. Kiek žmogus gali žaisti tenisą ir golfą? Kiek gali mėgautis kelionėmis kruiziniu laivu? Kiek prabangių vakarienių suvalgyti? Deividui buvo sunku suprasti. Jam patiko atostogauti, kaip ir bet kuriam žmogui, bet tik gyvenimui paįvairinti. Be juodos spalvos, kurią paskui sieki pakeisti balta, viskas tampa pilka.

– Kodėl nori trumpinti darbo laiką? Kas vyksta?

– Nieko nevyksta, štai kur bėda. Per dvidešimt metų mes nė trupučio nepasistūmėjome. Supratau, kad nuolatinės nesėkmės varo mane į depresiją, be to, yra ir kitokios veiklos, kuria noriu užsiimti.

Liza pertraukė Deividui nespėjus paklausti apie tą kitą veiklą. Ji paėmė juos abu už rankų.

– Mirtis bent jau buvo greita ir neskausminga. Tik tiek, kad turint tokį statusą tai virsta tragedija, bet jis nekentėjo.

Tai tiesa. Kai parašiutas susipainioja, nėra laiko nerimauti. Paskutines sekundes praleidi narpliodamas spagečius. Erikas taip ir mirė – mėgindamas. Vieną sekundę tampė parašiuto virvutes, kitą tapo niekuo.

Deividas nenorėjo aptarinėti savo draugo mirties smulkmenų, todėl pakeitė temą.

– Liza, ar galėtum perkelti mūsų pusmetinį susitikimą į rytdieną? Tada nereikės vėl grįžti po savaitės.

Buvusi direktorė susiraukė.

– Norėčiau padaryti tau paslaugą, Deividai, bet manau, kad turėtume laikytis dabartinės darbų tvarkos. Jei prisimeni, laukiame ypatingo svečio.