Laikas, kai buvo išrastos vakcinos. Knygos „Didysis gripas. Istorija apie pačią negailestingiausią pandemiją žmonijos istorijoje“ ištrauka

1918-aisiais pratrūkusi gripo pandemija – pirmasis rimtas moderniojo mokslo susidūrimas su gamta. Tai buvo pirmasis gaivališkų jėgų smūgis visuomenei, kurioje buvo atsisakančių paklusti šiems gaivalams ir atsiduoti dangiškajai apvaizdai. O kai kurie šios visuomenės atstovai ryžosi stoti į kovą su šiomis jėgomis, pasitelkę technologijas ir savo išmintį. Kaip iš tiesų atrodė kova su gripu? Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

1918-aisiais atsirado gripo virusas, greičiausiai Jungtinėse Valstijose, kuris išplito po visą pasaulį, o viena pirmųjų mirtinų jo formų pasirodė Filadelfijoje. Kai 1920-iaisiais ši pasaulinė pandemija pagaliau užgeso, ji jau buvo išžudžiusi daugiau žmonių, nei bet koks kada nors įvykęs kokios nors ligos protrūkis žmonijos istorijoje. Absoliučiais skaičiais gripas nužudė daugiau nei tuometinis maras ir daugiau nei šiandien nužudo AIDS.

Kaip ir AIDS, gripas žudė žmones pačiame jėgų žydėjime. Kaip ir buboninio maro metu, 1918-ųjų Filadelfijoje, viename iš moderniausių tuometinių miestų, šventikai važiuodavo arklių kinkiniais gatvėmis, kviesdami už užsklęstų durų besislepiančius persigandusius žmones atiduoti mirusiųjų kūnus.

1918-ųjų gripo pandemijos istorija pasakoja ne tik apie sumaištį, mirtį ir sielvartą, apie visuomenę, kovojančią karą su gamta, kuris kilo vidury karo tarp žmonių. Šioje istorijoje taip pat pasakojama apie mokslą, atradimus, kaip išmąstomos teorijos ir kaip tai gali pakeisti kitų požiūrius, apie tai, kaip šioje visiškoje sumaištyje keli vyrai sugebėjo pasinerti į gilius apmąstymus ir tą ramybę, ne filosofinę, o niūrią, kuri galiausiai lemia sutelktus veiksmus.

Jungtinėse Valstijose ši istorija pasakoja apie grupę ypatingų žmonių, kurie sukūrė tuos mokslinius pagrindus, kuriais remiasi ir didelė dalis šiuolaikinės medicinos. Tai jie išrado vakcinas ir antitoksinus bei kitus metodus, kurie naudojami ir šiandien.

Atrodė, tarsi šie mokslininkai didžiąją savo gyvenimo dalį praleido ruošdamiesi 1918-ųjų pandemijai, kai kurie jų – gana kryptingai. Visuose karuose, kuriuose iki tol dalyvavo Amerika, ligos nužudydavo daugiau kareivių nei mūšiai. Karuose ligos išplisdavo labai dažnai.

Todėl amerikiečių mokslininkai tikėjosi, kad Didžiojo karo metu gali prasidėti kokios nors ligos epidemija. Jie rengėsi tokiam įvykiui, kiek tik buvo įmanoma tam pasirengti. O tuomet laukė smūgio…

Kūrinys „Didysis gripas. Istorija apie pačią negailestingiausią pandemiją žmonijos istorijoje“ yra laimėjęs Amerikos nacionalinės mokslų akademijos Kecko premiją.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Slogiai vertė jaustis ir visos tos naujienos apie siaučiančią mirtį. Mirtis, pasiglemžianti jaunystę ir gyvybingumą, labai gąsdino. Tos prarastos viltys buvo siaubingos. Lewisas dar labiau įniko į darbą.

Mirė Arthuras Eissingeris, Pensilvanijos universiteto 1918-ųjų studentų laidos prezidentas ir „garbės narys“. Mirė Dudley‘us Perkinsas, Swarthmore komandos futbolo herojus. Beveik du trečdaliai mirusiųjų buvo jaunesni nei keturiasdešimties.

1918-aisiais buvo įprasta kam nors mirus namuose ant durų užkabinti krepo audinio atraižą, ji rodė, kad namus paženklino mirtis. Dabar tokios atraižos kabėjo visur. „Jei tai buvo jaunas žmogus, pakabindavo baltą audeklą, – prisimena Anna Milani. – Jei tai buvo vidutinio amžiaus žmogus, audeklas buvo juodas, o jei vyresnio amžiaus – pilkas. Tuomet dar buvome vaikai ir mums buvo smalsu stebėti, kuriuos kitus namus paženklins mirtis. Pravėrę savo namų duris vis dairydavomės, kur dar atsirado krepo atraiža, kurios kitos durys paženklintos.“

Naujų mirties ženklų atsirasdavo nuolat. „Žmonės mirė kaip musės, – prisimena Cliffordas Adamsas. – Pavasario sodo gatvėje atrodė, kad kiekvienų namų durys paženklintos krepo atraižėle. Visuose tuose namuose kažkas mirė.“

Anna Lavin gulėjo Maunt Sinajaus ligoninėje: „Ten mirė mano dėdė… O prieš tai – teta. Jų sūnui buvo trylika… Daugybė jaunų žmonių, kartais ką tik susituokusių, mirė pirmieji.“

Tačiau siaubingiausias šios epidemijos palikimas buvo besikaupiančios mirusių kūnų krūvos. Išvežantys kūnus darbuotojai nebespėjo dirbti, be to, jie ir patys sirgo. Jie nebeturėdavo, kur tuos kūnus dėti. Kasantys kapo duobes arba sirgo, arba atsisakydavo laidoti gripo aukas. Miesto kalėjimo direktorius pasiūlė, kad kapo duobes gali kasti kaliniai, tačiau vėliau atšaukė savo pasiūlymą, nes nebebuvo sveikų sargybinių kaliniams prižiūrėti. Trūkstant duobkasių, neįmanoma buvo palaidoti mirusiųjų. Surenkantys karstus nebeturėjo kur jų dėti, jų krūvos kaupėsi pastatuose, gyvenamuosiuose kvartaluose, visur, nes nebebuvo kam jais pasirūpinti.

Tuomet ėmė trūkti karstų. O jų kainos staiga beprotiškai išaugo. Michaelo Donohue šeima užsiėmė laidotuvių paslaugų verslu: „Prie mūsų laidotuvių namų susikaupė visa krūva karstų. Turėjome prie jų pastatyti sargybinius, nes žmonės bandė karstus pavogti… atrodė, tarsi mus užplūdo kapų plėšikai.“

Tačiau greitai nebeliko ką vogti, nes nebeliko ir pačių karstų. Louise‘as Apuchase‘as ryškiausiai prisimena būtent karstų trūkumą: „Mirė maždaug septynerių ar aštuonerių metų kaimynų berniukas, kurį tik suvyniojo į paklodes ir pakrovė į sargybos vežimą. Jo mama ir tėtis šaukė: „Leiskite mums jį įdėti nors į dėžę nuo makaronų“ [kuri atstotų karstą]. Makaronai buvo pardavinėjami dėžėse po maždaug 10 kilogramų. „Prašau, leiskite mums įdėti jį į dėžę nuo makaronų, nepasiimkite jo tiesiog šitaip…“

Cliffordas Adamsas prisimena: „Kūnų krūvos vis augo ir augo… O jie negalėjo jų palaidoti.“ Kūnų kaupėsi vis daugiau, jie būdavo paliekami namuose, išnešami į priebučius.

Miesto morge vietos buvo trisdešimt šešiems kūnams. Dabar čia jų buvo daugiau nei du šimtai. Tvyrojo siaubingas dvokas, langai ir durys visą laiką buvo atviri. Daugiau kūnų morgas nebegalėjo priimti. Kūnai dažnai likdavo gulėti namuose, ten, kur žmonės mirė, tokiose pozose, kaip jie mirė, su krauju, nulašėjusiu iš šnervių ir burnos. Šeimos uždengdavo kūnus ledu, tačiau jie vis tiek imdavo pūti ir dvokti. Daugiabučiuose priebučių nebuvo, tik keli jų turėjo gaisrinius laiptus. Šeimos uždarydavo tuos kambarius, kuriuose buvo mirusieji, tačiau šios durys negalėjo uždaryti siaubo, kas už tų durų. Toje miesto dalyje, kur būsto trūko dar labiau nei Niujorke, žmonės apskritai neturėjo atskiro kambario, kur galėtų uždaryti numirusius. Lavonai būdavo suvyniojami į paklodes ir nukišami į kampą, kur likdavo net kelias dienas. Visas tas siaubas kiekvieną dieną vis didėjo, nes likę gyvi dažnai pernelyg sunkiai sirgdavo, kad išsivirtų valgyti, kad apsiplautų, kad patrauktų mirusį kūną iš lovos, tad gyvas žmogus kartais gulėjo toje pačioje lovoje su mirusiuoju. Mirusieji ištisas dienas likdavo tuose pačiuose kambariuose, kur gyveno žmonės, kuriems visa tai varė siaubą, bet, kas dar baisiau, kurie galų gale priprasdavo prie mirties ir lavonų.

Gripo simptomai buvo siaubingi. Kraujas bėgo iš nosies, ausų, akių. Kai kurias aukas apimdavo agonija, kitus nuo šio pasaulio baisybių išvaduodavo kliedesiai.

Kiekvienoje šeimoje mirdavo maždaug po du žmones. Neretai pasitaikydavo ir trys mirtys šeimoje. O kai kurios šeimos nukentėjo dar labiau. Davidas Swordas gyveno Džeksono gatvės 2802 name. Spalio 5-ąją nuo gripo mirė šeštas jo šeimos narys, o North American rašė, kad kiti trys ligoninėje gulintys artimieji „taip pat gali mirti nuo šio maro“.

Maras. Žmonės šnibždėjo šitą žodį gatvėse. Kartą jis kažkaip netyčia prasprūdo net į laikraščius. „Moralės“ reikalas, pačių sau taikoma cenzūra, redaktorių ketinimai kiekvieną faktą laikraščiuose nušviesti kiek įmanoma gražiau – visa tai reiškė, kad laikraščiai negali vartoti tokių žodžių. Tačiau žmonėms nereikėjo laikraščių, kad kalbėtų apie Juodąją Mirtį. Juolab kad kai kurių susirgusiųjų kūnai iš tiesų tapdavo beveik juodi. Žmonės tai matė ir bet kokiu atveju nebetikėjo visa ta rašliava. Vienas jaunas medicinos studentas, iškviestas padėti gydyti šimtus sergančiųjų, prisiminė: „Cianozė buvo tokio intensyvumo, kokio niekuomet nesu matęs. Iš tiesų pasklido gandai, kad sugrįžo Juodoji Mirtis.“ Laikraščiai citavo dr. Raymondą Leopoldą, kuris rimtai svarstė: „Tokie gandai visiškai suprantami… Tikra tiesa, kad sergančiųjų kūnai įgauna tamsų atspalvį, o po mirties skleidžia stiprų kvapą.“ Tačiau tuojau pat nuramino: „Tačiau tvirtinimai apie juodąjį marą yra visiškai neteisingi.“

Be jokios abejonės, jis buvo teisus. Tačiau kas tais laikais dar galėjo tikėti laikraščiais? Ir net jei tai ne Juodoji Mirtis, šis maras buvo čia, o kartu su juo ir visas tas siaubas.

Karas sugrįžo namo.

Virusas perskrodė visą šalį, nuo Atlanto vandenyno iki Meksikos įlankos, Ramiojo vandenyno ir Didžiųjų ežerų. Ne iš karto pasireiškė jo epideminė forma, bet liga jau buvo išplitusi. Vėliau tiesiog sprogo.

Į Filadelfiją atslinkusi baimė čia ir liko. Mirtį galėjo pasėti kiekvienas ir bet kada. Žmonės šalindavosi praeivių gatvėse ir pereidavo į kitą gatvės pusę. Jie vengė vienas su kitu kalbėti, o kalbėdamiesi pasukdavo veidą į kitą pusę, kad pašnekovas nekvėpuotų į veidą. Baimei augant, žmonės vis labiau šalinosi vienas kito.

Atsiskyrimą dar labiau didino tai, kad buvo neįmanoma gauti pagalbos. 850 Filadelfijos gydytojų ir dar daugiau slaugytojų buvo išvykę į kariuomenę. Daug jų sirgo. Filadelfijos bendruomeninėje ligoninėje buvo 126 slaugytojos. Nepaisant visų atsargumo priemonių, chirurginių kaukių ir chalatų dėvėjimo, į ligoninę reikėjo paguldyti aštuonis gydytojus ir penkiasdešimt keturias slaugytojas, 43 procentus visų medicinos darbuotojų. Vien tik šioje ligoninėje mirė 10 slaugytojų. Sveikatos taryba prašė į pensiją išėjusius gydytojus ir slaugytojas grįžti į darbą, jei tik jie „nors truputį“ prisiminė savo profesiją.

Kai pasirodydavo gydytojas, slaugytoja ar policininkas, jie dėvėjo vaiduokliškas chirurgines kaukes ir žmonės jų bijojo. Kiekvienuose namuose kas nors sirgo, ir žmonės norėjo žinoti, ar tas kažkas mirs. Liga buvo aplankiusi kiekvienus namus.

Filadelfijoje buvo penkios medicinos mokyklos. Visos jos nutraukė studijas, o trečiakursius ir ketvirtakursius studentus pasiuntė budėti į laikinas ligonines, įrengtas mokyklose ir kituose tuščiuose pastatuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą. Buvo uždarytas ir Filadelfijos farmacijos koledžas, o studentai išsiųsti padėti vaistininkams.

Prieš eidami budėti į ligonines Pensilvanijos universiteto studentai išklausė infekcinių ligų specialisto Alfredo Stengelio, kuris gydė City of Exeter įgulos narius, paskaitą. Stengelis pateikė keliolika idėjų, aprašytų įvairiuose medicinos žurnaluose. Dezinfektantus burnai skalauti. Vaistus. Imuninius serumus. Vakciną nuo šiltinės. Difterijos antitoksiną. Tačiau bendra Stengelio žinutė buvo aiški: tai neveikia. Ir tai neveikia. Niekas neveikia.

„Visi jo patarimai apie gydymą buvo paneigiami, – prisimena Isaacas Starras, vienas tų Pensilvanijos universiteto studentų, kuris vėliau tapo žinomu kardiologu. – Jis negalėjo parekomenduoti nė vieno siūlomo vaisto.“

Stengelis buvo teisus. Tuo metu nebuvo nė vienos veiksmingos priemonės. Starras nuėjo budėti į laikiną greitosios pagalbos ligoninę #2 ties Aštuonioliktos ir Vyšnių gatvių kampu. Jis padėjo, jei tai galima pavadinti pagalba, senyvam gydytojui, kuris nepraktikavo jau daug metų, o Starrą supažindino su blogiausiu herojinės medicinos pavyzdžiu. Starras to niekuomet nepamirš: senoviniai laisvinamieji, kraujo nuleidimas, ligonio venų perpjovimas. Tačiau daugiausia laiko ir jis, ir kiti studentai turėjo dirbti vieni, net ir slaugytojos menkai ką tegalėjo padėti, nes jų pačių taip beviltiškai trūko, kad kiekvienoje iš dešimties laikinų ligoninių buvo tik po vieną Raudonojo Kryžiaus atsiųstą kvalifikuotą slaugytoją, kuri turėjo vadovauti grupei moterų savanorių. O savanorės darbe dažnai pasirodydavo tik kartą, o paskui, dėl išgąsčio ar pervargimo, nebeateidavo.

Starrui teko prižiūrėti visą laikinosios ligoninės aukštą. Pradžioje jis manė, kad jo ligoniai „serga visai nesunkiai… tik karščiuoja, ir beveik nieko daugiau. Deja, daugelio jų simptomai labai greitai pasunkėjo“. Labiausiai vėlgi įstrigo cianozė, kai jo ligoniai kartais beveik pajuosdavo. „Po kelių valandų oro gaudymo jie imdavo kliedėti ir nebelaikyti šlapimo ir išmatų, daugelis mirdavo, bandydami iš savo kvėpavimo takų kaip nors iškosėti kraują ir gleives, kurie kartais imdavo sroventi iš nosies ir burnos.“

Kasdien toje ligoninėje mirdavo maždaug ketvirtadalis ligonių. Starras išeidavo namo, o kitą dieną sugrįžęs pamatydavo, kad ketvirtadalis ar penktadalis ligonių mirė ir juos lovose pakeitė kiti.

Filadelfijoje sirgo šimtai tūkstančių žmonių. Visi jie, taip pat jų giminaičiai ir draugai buvo apimti siaubo. Kokie bebūtų pradžioje nesunkūs simptomai, galiausiai atrodydavo, kad ligonių kūne apsigyveno kažkokia svetima jėga, kunkuliuojanti įniršiu. Infekcija plito tarsi gyvas padaras, užvaldantis visą organizmą, o dažnai galų gale ir nužudantis. Tiems, kurie turėjo rūpintis šiais ligoniais, buvo labai baisu ir dėl savęs, ir dėl gripo aukų.

Visą miestą sustingdė baimė, sustingdė taip, kad viskas tarsi nuščiuvo. Starras gyveno už dvylikos mylių nuo ligoninės, ant Kaštonų kalvos. Kai važiuodavo namo, gatvėse būdavo tylu ir tuščia. Buvo taip tuščia, kad jis skaičiuodavo, kiek pakeliui sutiks automobilių. Ir pats sau galvodavo: „Gyvenimas šiame mieste iš tiesų sustojo.“