Kur yra riba tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros?

Devynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, keturiolika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, septynis romanus išleidusios Indrė Vakarė ir Lina Ever, aštuonias knygas – Vaiva Rykštaitė, šešias – Gina Viliūnė, Indrė Jonušytė ir Rokas Flick, penkis romanus – Rūta Mataitytė ir Donata Kantenienė, ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra.

Tačiau leiskite paklausti, o kas yra lietuvių literatūra be šių ir daugelio kitų autorių? Kartojamos vis tos pačios pavardės, retomis išimtimis atsiranda naujos, pirmąją knygą išleidusios, tačiau jų (pavardžių) yra žymiai daugiau. Jų vis daugėja, nes niekas nesiginčija – išgyvename lietuvių literatūros aukso amžių. Dar niekada jos nebuvo tiek daug rašoma, leidžiama ir skaitoma.

Rašytojai ir autoriai

Ryškėja keista tendencija – vieni rašytojai vadinami autoriais, kiti – rašytojais. Vienų knygos priimamos ir vertinamos, kitų – ignoruojamos. Vienų žanras ir stilius įvertinamas kaip nevertas dėmesio, kitų – liaupsinamas ir pripažįstamas.

Keista, kad iki šiol kai kurie žanrai, ir netgi rašymo stiliai, literatūros vertę svarstantiems ekspertams yra tolygūs grafomanijai, pavyzdžiui, melodramos, meilės romanai, detektyvai, fantastika, dažnais atvejais ir ego literatūra (tikros istorijos). Nors kitų šalių tyrimai rodo, kad tik 0,5 procentai visų aktyviai skaitančių žmonių pasigenda rimtosios, arba dar vadinamos, elitinės, literatūros, tačiau mūsų šalyje žanrinė literatūra visais laikais buvo šėšėlinė, suprask, tegu rašo, jei nori, tegu leidyklos leidžia, jei joms reikia, tegu skaitytojai perka ir skaito… tačiau ji neverta jokio rimtesnio dėmesio.

Šią tendenciją galime matyti ir iš vertimų – verčiamos ir finansuojamos tik apdovanotos, ekspertų įvertintos knygos, tačiau būtent dėl to užsisuka uždaras ratas – ekspertai vertina tik elitinę literatūrą, tokiu būdu formuodama tautos ir užsienio šalių skaitytojų nuomonę apie lietuvių literatūrą apskritai.

Reikėtų suprasti vieną dalyką – rašytojas yra tas, kuris negali nerašyti, o rašo jis tai, kas jam rašosi. Ką jis ar ji gali ir moka rašyti, tą ir rašo.

„Kartais norėčiau rašyti kitaip, bet neišeina. Norėčiau parašyti knygą, patį paprasčiausią primityviausią romaną, kurio nupirktų milijoną kopijų. Bet nemoku. Aš galiu parašyti tik taip, kaip parašau“, – sakė rašytoja Rasa Aškinytė, pristatydama savo knygą „Istorija kaip upė“.

Amžinas galvosūkis

O dabar pasižiūrėkime į tendencijas – kiek šiandien sukuriama laisvalaikio (populiariosios) literatūros ir kiek rimtosios? Kiek kurios skaitoma? Kaip nustatoma riba tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros?

Drįsčiau teigti, kad tokia riba nustatoma dėl paprasčiausio išmokyto skonio. Vis garsėja balsai dėl literatūros dėstymo mokykloje, kuris yra negyvas, neįdomus, nešiuolaikiškas, tačiau ta pati problema ryški ne tik mokykloje, bet ir literatūros studijose universitete. Kai aš parašiau savo trečiąjį romaną ir nusiunčiau jo rankraštį paskaityti gerai draugei, studijuojančiai literatūrologiją, ji nepakomentavo mano teksto, tačiau savo ruožtu atsiuntė paskaityti šviesaus atminimo Mariaus Katiliškio tekstus, su prierašu „štai kaip rašo geri rašytojai”. Deja, tai nėra vienetinė nuomonė, bet išmokta ir įdiegta tendencija: bet koks kitoks rašymas yra nevertas dėmesio.

Tačiau kas iš tiesų yra gera istorija?

Prieš du tūkstančius metų Aristotelis rašė, kad įtaigią istoriją sudaro trys komponentai: emocinis prisirišimas prie herojaus, baimė dėl personažo ir katarsis, tai yra palengvėjimas, kai viskas baigiasi gerai. Nuo tada niekas ir nepasikeitė.

Kai kurie, jau anksčiau minėti žanrai, yra vadinami grafomanija todėl, kad jie neatitinka „geros” literatūros, kurią atpažinti mokomi literatūrologai univeristete, kriterijų. Tačiau ši „grafomanija” yra nuo pirmo iki paskutinio žodžio rašytojo išgyventa istorija.

„Mes rašome, nes esame artimi savo kūriniui. Įdedame į jį savo širdį. Jaučiame tai, ką jaučia mūsų herojai. Kartais… verkiame kartu. Ar tai nėra išgyvenimas? Gal mano patirtis ir nedidelė, tačiau esu visu 1000 procentų įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas, nesvarbu, jis kuria rimtą literatūrą ar „popsą“, išgyvena savo kūrinį. Egzistuoja jame. Kvėpuoja juo. Tai kodėl toks autorius turėtų būti nevertinamas? Ar tai jau nėra rimta?“, – klausė Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos narė rašytoja Erika Amber.

Jai pritaria kelionių romanų rašytoja Eglė Gerulaitytė:

„Yra keliautojų, kurie iš aukšto žiūri į turistus, kurie esą tik „bukai“ sekioja paskui gidus ar lepinasi kruiziniuose laivuose, o štai jie, „tikrieji keliautojai“, mato „tikrą“ pasaulį, mat jų keliavimo būdas sudėtingesnis. Man būna pikta skaityti tokius komentarus, nes kas jiems suteikia teisę jaustis viršesniais? Ar negali kokia miela namų šeimininkė, stebėdama saulėlydį iš patogaus kruizinio laivo denio, patirti ką nors be galo svarbaus ir jaudinamo, o „tikras keliautojas“, pėdindamas per Nepalo Himalajus, taip ir nesuprasti nieko? Man atrodo, tą patį galima pasakyti apie literatūrą. Kažkam gal reikia Prousto, o kažkam gal tokius pat galingus vidinius pokyčius sukels „Twilight Saga”, – dėstė E. Gerulaitytė.

Gera ir bloga literatūra

Jei rašytojo indėlį į įdėtą į kūrinį laikytume vertybe, vis tiek negalėtume sutikti, jog vien to užtenka, kad tai būtų gera literatūra. Dėl to niekas nesiginčija, tai patvirtina ir kritikai.

„Gerai parašyta pramoginė literatūra man yra geresnė už blogai parašytą rimtąją (žinoma, riba tarp pramoginės bei rimtosios literatūros taip pat labai sąlygiška). Bet kuriuo atveju, manau, kad į laisvalaikio literatūrą reikia žiūrėti rimtai, reikia ją profesionaliai aiškinti, aptarinėti, rekomenduoti visuomenei“, – teigė literatūrologas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis.

Tačiau, ar taip yra? Deja, šiai dienai žanras nusprendžia literatūros kokybę. Naujesniam metodologiniam požiūriui dar reikia subręsti. Ar galima tikėtis, kad jis subręs? Kad laisvalaikio romanas „Silva Rerum“, pirmą kartą išleistas 2008 metais, tarsi ledlaužis pralauš literatūros vertinimo ledus? Gal taip, o gal ir ne. Gal mes visada liksime tik elitinės literatūros šalimi ir apie mus galės sakyti taip, kaip interviu man pasakė Steven Hagers, 2019 metais išleidęs Kristijono Donelaičio „Metai” olandų kalba.

Šioje vietoje mes pamirštame dar vieną svarbų žaidėją šiame žaidime –skaitytoją. Tiesa ta, kad nei vienas žmogus nenori gyventi sudėtingai ir visi kartais su malonumu atsipalaiduoja. Ir jei skaitytojui tai yra vertinga, jis perka, skaito ir džiaugiasi tokiomis knygomis, kas gali paneigti šio reiškinio vertę? Deja, demokratinėje visuomenėje pasikliaujama ekspertais. Mh… Galbūt ekspertams laikas keisti savo požiūrį?

Apibendrinus galėčiau pasakyti taip:

Literatūra, kuri paliečia skaitytoją, padeda jam sustoti, persikelti į kitą pasaulį, pagyventi jame, ir užversti knygą kažką naujo supratus, patyrus, pajutus, turtingesniam grįžti į savo kasdienybę, tai yra gera literatūra. O ta, kuri skaitytojui nieko neduoda, tik veltui eikvoja laiką, – prasta.

Laisvalaikio literatūros lūžis

Požiūrio kitimui dar reikia laiko, nes šiai dienai senosios mokyklos literatūros nuomonės formuotojams paprasčiausiai yra neįdomi kitokia literatūra. O knygų išleidžiama vis daugiau, darosi vis sunkiau aprėpti ir perskaityti visas.

O gal laisvalaikio literatūra visgi suklestės greičiau, nei manome, dar labiau, nei klesti dabar, ir mes imsime apdovanoti ir versti ne tik elitines knygas, bet ir gerus laisvalaikio kūrinius, kurie užkariaus užsienio skaitytojų širdis? Gal vis jaunesnės kartos autoriai, nebeprisimindami socrealizmo patirčių rašys gerus, laisvus laisvalaikio kūrinius? O gal visos literatūros kryptys ir visi žanrai turės teisę egzistuoti lygiagrečiai ir būti vienodai pastebėti, mėgiami ir įvertinti ekspertų? Gal visa sukurta lietuvių literatūra ras savo vietą po saule? Tikėsimės, kad taip bus.

Autorė  Rasa Sagė