Jei pavargote ne tik nuo karantino, bet ir nuo klausimo, ką čia dar perskaičius, – pats laikas atsigręžti į kritikų įvertintas knygas. Gouncourt’ų ar „Man Booker“ premijomis apdovanotos knygos – tikros kokybės ženklas, nenuvilsiantis ir pačių išrankiausių skaitytojų. Beje, net ir prieš pusšimtį metų parašytos, jos nė kiek nepraranda aktualumo ir gali maloniai nustebinti.
Nuo Rushdie iki Barneso, nuo Gary iki Atwood – net devynios leidyklos „Baltos lankos“ išleistos knygos visiems laikams įrašytos į vertų perskaityti sąrašus. Kviečiame susipažinti.
Romain Gary „Dangaus šaknys“ (Goncourt’ų premija, 1956)
Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai – jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal – badaujantis vietinis?
Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė.
Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ („Man Booker“ premija, 1986)
Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gultis ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.
Iš anglų k. vertė Regina Nijolė Chijenienė.
Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ („Man Booker“ premija, 1989)
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia jos aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.
Eleanor Catton „Šviesuliai“ („Man Booker“ premija, 2013)
Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau, vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?
Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“ („Man Booker“ premija, 2014)
1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą – su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.
Mathias Enard „Kompasas“ (Goncourt’ų premija, 2015)
Sutemoms užklojus Vieną, Francas Riteris, nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas muzikologas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto svarbiausius savo gyvenimo puslapius: neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX–XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – lyg opijaus dūmas neapčiuopiama ir tyli Franco meilė Sarai, nepaprastos erudicijos mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.
Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė.
Phillipe Claudel „Brodekas“ (2007 m. licėjaus mokinių Goncourt’ų premija ir 2010 m. „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija)
Vieną dieną į kaimą įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų. Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.
Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė.
Palikite komentarą