Kovojo dėl žemės, o gavo tik kapo duobę – taip Didysis karas susiklostė žemdirbiams. Knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato reto žanro knygą – misticizmu pagardintą istorinį lietuvių romaną „Su apkasų smarve. Pirmųjų Lietuvos savanorių istorija“.

Jonas Kiriliauskas – rašytojas, istorikas, kultūrininkas. Žinių ir autentikos šiam istoriniam romanui parašyti sėmėsi iš 1918–1920 m. savanorių prisiminimų, tarpukario spaudos publikacijų.

1935-ieji. Europoje stiprėja antisemitinės nuotaikos ir galimo karo nuojautos, o jauna šalis Lietuva mėgina tvirčiau stotis ant kojų, kurti savo valstybę ir tapatybę. Du žurnalistai gauna užduotį paieškoti Nepriklausomybės karo liudininkų – keliauti po kaimus ir atkapstyti tikrą karo istoriją, persmelktą kraujo, baimės ir apkasų smarvės.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje patirties įgijęs ir Lietuvoje su bolševikais kariavęs savanoris Antanas jiems papasakoja mistinę, nepagražintą karo ir meilės istoriją, kaip savanoriai, tie vakarykščiai valstiečiai, padėję žagres ir susigundę pažadu gauti žemės, ėjo kovoti už Lietuvą.

Knygos veikėjų lūpose atgyja to meto leksika, politinės aktualijos, aptariami realūs Lietuvos politikos, kultūros, meno srities žmonės ir įvykiai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Kai pakvietė mane bataliono vadas, buvau tik antra savaitė pakeltas į karininkus toje naujoje kariuomenėje, kurią sudarė savanoriai. Kariavau ar tarnavau čia jau keli mėnesiai, kol, taip sakant, buvau pastebėtas, nes į vadus nemėgau muštis ar veržtis, geriau pačiam už save atsakyti, tada mažiau kam reikia atsiskaityt.

Sąskaitas savyje gali suvedinėti kiek nori ir kaip nori, pats sau ponas ir teisėjas, o kai jau už žmones atsakai – visai kas kita. Sunku prarasti ginklo draugus ir bendražygius, bet jeigu jiems vadovauji, tai šimtą kartų sunkiau, nes prarandi tau patikėtas gyvybes. Nors viską gali nurašyti karui, kaltės jausmas vis tiek graužia. Žinia, jei sąžinės lašą turi.

Keista ta kariuomenė, aš jums pasakysiu, man atrodė. Po to, kai buvau baigęs kariuomenės mokyklą prie caro Nikolajaus, kai Didžiajame kare buvau baigęs visus įmanomus apkasų mokslus, atrodė, kad apie karą žinau viską.

Dabar galiu jums pasakyti tik viena: kad ir kiek kariautum, kad ir kiek mūšių laimėtum ar pralaimėtum, kiek priešų į kairę ir dešinę nudėtum, pats būtum ne kartą sužeistas, perdurtas, dujom apnuodytas, – dviejų vienodų karų nėra šioje žemėje. Ir plačiąja, ir siaurąja prasme – vieno mūšio, vieno šūvio, jeigu norit. Ypač vieno šūvio, nes kiekvienas šūvis vis kitoks.

Keista ta kariuomenė, nes joje vyravo savanoriai, tai yra tie, kurie norėjo kariauti. Karui, vadinamam Didžiuoju, pasibaigus, buvo žmonių, kurie norėjo kariauti, štai kas keista. Tiesa, kai kam tas noras kariauti buvo dirbtinis.

Ne, nesakau, kad visiems, sakau „kai kam“, bet nemažai tų vyrų nebuvo tikri savanoriai, nes jie žemdirbiai. Skubėjo kariauti, nes norėjo greičiau gauti žemės, kurios jiems trūko gal šimtus, o gal tūkstančius metų. O čia, sako, imk ginklą ir gausi, todėl ne vienas galvą padėjo beskubėdamas. Kur buvo galima gudrumu ir taktika, jie spręsdavo durtuvais. Todėl buvo toks lakstymas be nuolatinių pozicijų, kažkokių įsitvirtinimų.

Mes Didžiajame kare jau buvome įpratę kariauti lėtai, nes kur skubėti kare? O čia reikėjo skubėti, laiko strategijoms rengti trūko. Matai priešą – ir muši, be jokių pasirengimų ar planų, be to, jau ir karvedžių nebuvo tokio masto kaip karo pradžioje.

Mes buvom kareiviai per prievartą, mobilizuotieji karo pradžioje, išlydinčių moterų – motinų, seserų, žmonų, ašaromis aplaistyti. Nesakau, gal ir tada, tą 1914 metų vasarą, kariavo daug savanorių. Visko aš nemačiau. Juk kalbėjo visi, rašė, ant kiekvieno kampo rėkė, kad karas truks kelis mėnesius. Tiesiog pasivaikščiojimas, pramoga bus, turistinė išvyka.

Kas žinojo, koks karas laukia? Kai kurie generolai iki pat jo pabaigos taip ir neišmoko kariauti, kaip reikėtų naujajame amžiuje su naujais ginklais. Sena taktika ir strategija. Visu ūgiu prieš kulkosvaidžius ir minosvaidžius.

O čia jau buvo kareiviai iš reikalo, gal net turintys misiją, visai kitą tikslą. Mums reikėjo žemės, reikėjo kažkokios savo valstybės, kuri lyg ir buvo paskelbta ant popieriaus. Taigi ją reikėjo kažkokiame žemės gabale įkurti, tą žemę sąžiningai padalyti žemdirbiams, bet iš pradžių apginti.

O priešai nešė revoliuciją į Europą ant savo durtuvų. Todėl ir skubėjimas toks. Turiu mintyje ir bolševikus, su kuriais reikėjo kariauti pirmiausia. Mums reikėjo juos sustabdyti. Taip jau išėjo, kad visi aplink kūrė savo valstybes nesuvokdami jų ribų, o mes kariavome už tas nežinomas ribas, skubėjome jas apibrėžti, paženklinti.

Todėl mūsų savanoriai, kurie dėl žemės čiupo ne šakę, o šautuvą, man ir buvo tragiškiausi žemdirbiai, nes jiems trūko žemės, jie nebuvo kantrūs, gyveno pagal metų laikus, pagal sėją ir pjūtį. Nėra tragiškesnio vaizdo už žemdirbį be žemės. Jis pavasarį nori plūgą ar žagrę į žemę kišti, kaip vyras – apvaisinti moterį, juk su žeme tas pats, o ne lakstyti pirmyn atgal ir ieškoti priešo.

Taigi kas pavasarį jam pradeda niežėti senas nuospaudas, ištampytas sausgysles, jis nori eiti arti, o čia reikia žudyti. Tragiška dar ir tai, kad kitas, ir ne vienas, vietoje išsvajotų 10–15 hektarų gaudavo tik kuklų kapą. Kartais nežinomo kareivio kapą. Taigi tos žemės jam būdavo atriekiama tik geras metras pločio ir du metrai ilgio.

Aš iš karto pasakau, ir labai rimtai, kad nemėgstu žemdirbių, kaip jų nemėgsta visų pasaulio kariuomenių kareiviai. Tikri kareiviai. Dėl to, kad po mūšio valstiečiai ir jų šeimų nariai pirmieji bėga į kautynių lauką, jei tik yra mažiausia galimybė, pribaigia sužeistuosius ir plėšia juos, plėšia viską, nes valstiečiui viskas prie ūkės tinka, net iššautos gilzės, net smirdintis autas nuo dar šiltos kareivio lavono kojos.

Bet nekenčiu ne tik dėl to, nes taip jie darė visą laiką. Tai kraujyje, juk valstiečiai pas mus niekada karyba neužsiėmė, tą darė bajorai. Net lenkmečiu sukilėlius plėšdavo ir caro valdžiai įduodavo, skaičiau kažkur apie tai, o dabar sukilo kaip savanoriai.

Nemėgstu valstiečių dėl to, kad jie, tiksliau, vienas toks, atėmė iš manęs mano moterį tuo metu, kai aš kariavau. Sėdėjau apkase, kaip jūsų redaktorius sako, smirdinčiame apkase, šėriau savo krauju utėles, blusas ir kitus parazitus, o tuo metu kažkoks valstietis, ėsdamas lašinius su svogūnais ar kiaušinienę su spirgais, nuviliojo mano moterį pasakęs – ką ten pasakęs, įtikinęs, – kad aš esu žuvęs, niekada negrįšiu, nes parašyčiau laišką, kaip tai daro kiti gyvi kareiviai.

Žodžiu, padarė savo žemdirbišką darbą, nes jam mat prie ūkės reikėjo moteriškų rankų. O kam ta meilė, jei bulvės didelės užaugo ir bus kuo paršus šerti. Tai laimė, o visa kita susigulės, susigyvens.

Kiti tokie pat gudruoliai taip elgėsi su kitomis kareivių paliktomis laukti merginomis. O kiek tokių buvo per Lietuvą, per kitus kariaujančius kraštus? Tai ko man juos mylėti?

Nors aš pats iš kaimo, piemuo, pusbernis ir bernas. Dirbau nuo saulės patekėjimo iki laidos pas tėvus. Tiesa, labai gerai baigiau visą pradinę miestelyje, net buvo minčių mokytis toliau, bet vėl tėvų valstietiškas pragmatizmas nulėmė – ai, kiek pinigų išleisim. Į kunigėlius nenorėjau eiti, norėjau į vaistininkus, taupiau pinigus toms nelemtoms keturioms gimnazijos klasėms. Vieną vilku, kaip sakydavo, baigiau. Bet viskas tuo ir baigėsi dėl valstietiško taupumo.

Iš kur ta meilė kaimui gali būti, jei neleido žmogumi tapti?

Sužinojau grįžęs apie tas susigulėjusias meiles. Ir ta nemeilė, kurią, matyt, reiktų vadinti tikru vardu – neapykanta, dar labiau padidėjo. Nors aš pats, kaip sakiau, irgi iš kaimo, bet tik kare supratau, kad žemė ne mano yra, man ne žemę arti, o apkasus kasti reikia. Ne už plūgo, o už šautuvo buožės laikytis.

Tada vėl užsimaniau miegoti apsikabinęs šautuvą, nes jis neišduoda, nepabėga su kitu, kol tu bent truputį gyvas gebi jį išlaikyti, truputį prižiūrėti ir turi kuo pamaitinti. Šovinius turiu mintyje.

Keista ta kariuomenė buvo, kad neturėjo amunicijos, uniformos, trūko ginklų, o priešas nesėdėjo apkase, nebuvo tokio suprantamo fronto, mūšiai vykdavo arčiau gyvenamųjų vietų, nes kariaujantiems reikėjo maisto. Tai natūralu, kai tau lašinius iš už Atlanto veža arba turi atgabenti iš badaujančios Maskvos. Ką tu pakariausi tuščiu skrandžiu. Todėl imi iš to, kas turi, ir iš to, kuris gyvena kaime, nes kaimietis pagaliau ir kareiviui visais laikais kerštauja už tą neatlygintiną ėmimą.

Atėjau į kariuomenę, kai jau kovos su bolševikais vyko, nedalyvavau nei prie Laučiūnų, nei kitose dabar „šventose“ vietose, bet teko kartu su Eberhardto saksais palakstyti. Beje, ir tie saksai – taip pat savanoriai. Pasakysiu, vienas malonumas su buvusiais priešais į buvusius kovos draugus pašaudyti, nes toks jau tas karas buvo patapęs. Tokia jo permaininga fortūna, ypač kare, nes jei būtų pastovi, tai ji nebūtų fortūna.

Ko gero, sutiksit su manim šiuo klausimu. Čia mane taip filosofiškai nušvietė Rokas, vienas iš nedaugelio išlikusių draugų. Jis mokslininkas ir sakė, kad, regis, taip rašęs Boecijus, kažkoks labai protingas romėnas, kalėjime. Aišku, į tai jam atsakiau, kad protingas kalėjime nesėdi, na, bet čia nukrypau.

Mane, viskuo besistebintį, kariaujantį be jokių skrupulų ar burbėjimų, vadovybė pakėlė į karininkus, padarė atsakingą ne tik už save, koks buvau visą karą, bet ir už man patikėtus vyrus.

Tiesa, pasakysiu iš karto, kad vėliau pasikeitė mano nuomonė apie tuos valstiečius karius. Kai reikėjo, jie tapo kariais ir kovėsi labai gerai, ne blogiau už mus, caro rekrūtus. Čia buvo pirmas toks mano įspūdis.

Kare, jei esi tikras kareivis, vertini gyvybę, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Jeigu vadovauji būriui ar kuopai, privalai ją ilgai išlaikyti vientisą, gyvą ir sveiką, kovingą, gebančią vykdyti įsakymus ir atlikti jai patikėtas užduotis. Tavo pastangas kareiviai įvertina, o su tokiu būriu gali daug nuveikti. Net ir tokiame keistame kare, kokį mes kariavome prieš bolševikus.

Keistumas tas, žurnalistai, kad galėjai tarp priešų sutikti buvusį kaimyną lietuvį, žydą ar lenką, su kuriuo vakar kokį gešeftą darei, o čia, žiū, jis taikosi į tave, o jo kakta kaip kokio kumeliuko papuošta raudona žvaigžde. Žinot, kaip yra sakoma, su žvaigždute kaktoje. Man vis kildavo noras taikyti į tą žvaigždutę.

Mes aname kare šaipėmės iš žydų, kurie krisdavo į sielvartą nukovę savo tautietį iš vokiečių pusės, o dabar mes sulaukėm to paties. Prieš savą kraują. Bet mes ne žydai, savo kraujo netaupom, negailim, nuožmiai saviškius galim lupti.