Košmariškai įtemptas romanas apie tai, ko bijote labiausiai

Labai. Labai. Rekomenduoju.

Trys draugai, kurių gyvenimai narstomi romane – Tommy Ruth ir Cathy užauga internate. Jų gyvenimas, mokslai, popamokiniai užsiėmimai, meilė, seksas, pavydas… Viskas atrodo taip normalu, natūralu. Taip kaip ir mūsų gyvenime augant, bręstant. Tik kad jie – ne tikri žmonės. Viskas, ką jie daro mokykloje, visos žinios, perskaitytos knygos, baigiamieji rašto darbai, jų santykiai. Viskas perniek, tik tam, kad užimtų jų laiką, kol prireiks organų. O romane tik apie tas kasdienes smulkmenas ir išgyvenimus labai detaliai yra šnekama. Vadinasi, skaitytojas pastatomas į siaubingai nejaukią, tiesiog skausmingą situaciją. Skaitai, analizuoji kartu su pasakotoja, kaip ji pametė savo mylimiausią kasetę, arba kaip susipyko su geriausia drauge, dėl to, kad ši apsimetė pamiršusi vieną nutikimą rabarbarų lysvėje. Kaip ji tiria savo kūną, pažįsta vaikinus, myli. Ištisus puslapius giliniesi ir analizuoji jų charakterius, santykius. Ir visą tą laiką tave lydi suvokimas, kad visa tai neturi jokios prasmės. Nes jie tėra gyvūnai auginami skerdimui.

Ir čia pasislėpę labai daug visko nuo socialinių klausimų iki labai, labai filosofinių. Kaip visuomenėje atskiriamos mažumos. Kaip atskiriamos ir numenkinamos ištisos rasės. Arba sergantieji. Argi nėra taip buvę, kad kai kur nors Ganoje žudomi vaikiukai, tai kažkokiu makabrišku būdu neatrodo taip baisu, kaip kai įvyksta teroristinis aktas Paryžiuj? Ar nebūna taip, kad sveikiesiems atrodo, jog neįgalūs žmonės vis tiek gi kažkaip ne taip appreciate’ina gyvenimą, kaip mes? Kad nebūtina taip smarkiai gydyt seno, kaip jauno? Tai, ką rašau, yra labai kontraversiška ir manau, daugelis nenorėtų pripažinti, kad tokie reiškiniai dedasi. Bet būtent apie tai kalba Ishiguro. Apie didžiulę grupę kitokių žmonių, o kartu apie juos kaip atskirus individus. Ir priverčia skaitytoją išgyventi tą neaprėpiamą siaubą, kai suvoki, kokia absoliuti tų gyvenimų beprasmybė.

Specialiai kalbu tik apie ideologiją, o ne siužetą. Siužetas ten lėtas, šiurpus, slegiantis kaip košmariškas sapnas, nes kažkokiu būdu pasijunti lyg esi vienas jų – na, ne veltui autorius Bookeriais ir Nobeliais lentynas apsistatęs. Skaityti tikrai verta. Tik perspėju, kad labai liūdna (biški verkiau, tik niekam nesakykit).

P.S.: Labai geras ir filmas pagal šią knygą pastatytas. Bet pirma skaitykit knygą.