Kodėl patiriame meilės krizę? Filosofas prof. Tomas Sodeika apie Byung-Chul Hano „Eroso agoniją“

„Meilę šiandien naikina begalinė pasirinkimo laisvė, galimybių įvairovė ir reikalavimas viską optimizuoti. Atrodo, kad neribotų galimybių pasaulyje meilė yra neįmanoma“, – teigia vienas skaitomiausių šiuolaikinių filosofų Byung-Chul Hanas filosofinėje esė „Eroso agonija“ (iš vokiečių k. išvertė prof. Tomas Sodeika, išleido „Kitos knygos“).

Pasak Byung-Chul Hano, šiuolaikinė visuomenė išgyvena meilės krizę, kitaip, eroso agoniją. Tai atsispindi įvairiose gyvenimo srityse, nes meilė yra ne tik asmeninio gyvenimo, santykių, bet ir kūrybos, mąstymo, politikos variklis. Be eroso mūsų veiklumas praranda dvasią ir gyvybingumą, virsta „paprastu juslumu“.

Kas lemia Vakarų visuomenės išgyvenamą meilės krizę ir kaip ji gali būti įveikta, – pokalbyje su filosofu prof. T. Sodeika. Iš vokiečių kalbos profesorius išvertė jau tris Byung-Chul Hano knygas – ne tik „Eroso agoniją“, bet ir šiuolaikinę pasiekimų visuomenę kritikuojančią „Nuovargio visuomenę“; netrukus skaitytojus pasieks ir „Psichopolitika“.

Pasak T. Sodeikos,  Byung-Chul Hano knygos kuria vientisą paveikslą, todėl ir skaityti jas geriausia polifoniniu būdu – visas tris vienu metu.

Ar sutiktumėte, kad Byung Chul Hanas – tarsi šiuolaikinės visuomenės ligų filosofinis diagnostas, sugebantis sudėtingus dalykus paaiškinti suprantama kalba?

Manau, kad filosofinio diagnosto titulas iš tiesų puikiai jam tiktų. Vis dėlto bet kokia diagnozė nėra savitikslė. Ji reikalinga tik tam, kad ja remiantis galima būtų skirti tinkamą terapiją. Skaitydamas Byung-Chul Hano tekstus dažnai pasigendu kaip tik tokių bent kiek aiškiau suformuluotų terapinių nuorodų. Dėl to rašydamas pabaigos žodžius tiek „Nuovargio visuomenei“, tiek „Eroso agonijai“, tiek „Psichopolitikai“ bandžiau į dienos šviesą iškelti autoriaus pateikiamose diagnozėse implikuotas užuominas apie atitinkamas terapijos perspektyvas. Žinoma, tai jau nebe autoriaus pozicija, o mano interpretacija. Galbūt kitas Byung-Chul Hano skaitytojas tas užuominas eksplikuotų kitaip.

Kad ir kaip ten būtų, Byung-Chul Hano pateikiama Vakarų kultūros būklės diagnozė yra pakankamai vienareikšmiška. Anot jo, šiuolaikinei Vakarų kultūrai būdinga savotiška pozityvumo hipertrofija. Reikalas tas, kad bet kokią negatyvumo apraišką esame linkę traktuoti kaip negerovę, kurią reikia šalinti. Byung-Chul Hanas bando parodyti, kad toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet ir ydingas. Mat stengdamiesi atsikratyti visko, kas negatyvu, patenkame į aklavietę, iš kurios sunku ištrūkti. Anot Byung-Chul Hano, turėtume pripažinti savotišką paradoksą – negatyvumas gali būti „pozityvus“. 

Kas yra tas „pozityvus negatyvumas“, kuris, pasak Byung-Chul Hano, mums yra reikalingas? 

Skirtingose savo knygose Byung-Chul Hanas jį atpažįsta skirtinguose socialiniuose fenomenuose. Antai „Nuovargio visuomenėje“ negatyvumas pasirodo kaip nuovargis. Nuovargį esame įpratę traktuoti kaip negatyvią būseną, kuri trukdo mums siekti pozityvių rezultatų. Bet Byung-Chul Hanas parodo, kad nuovargis gali atverti mums prieigą prie kontempliatyvios laikysenos, kurią šiuolaikinė Vakarų kultūra yra beveik visiškai praradusi. O štai „Eroso agonijoje“ negatyvumą jis aptinka pačioje meilėje. Meilės santykio su kitu žmogumi pobūdis išsigimsta ir įgyja patologinę formą būtent dėl to, kad tame santykyje ima dominuoti „sielų bendrystės“ pagrindą sudarantis pozityvumas. Anot Byung-Chul Hano, toks požiūris prieštarauja pačiai meilės prigimčiai. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad, susižavėję šitokia meilės forma, mes nepastebime, jog mylime jau nebe Tave, o save patį. Tikroje meilėje turi dalyvauti negatyvumo momentas, neleidžiantis man supainioti Tavęs su savimi pačiu.

Šioje vietoje norisi prisiminti Byung-Chul Hano frazę: „Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti.“

Iš tiesų romantiškai skambantis meilės įvardinimas kaip „sielų bendrystė“ reiškia ne meilę, o kito žmogaus vartojimą. Čia panašu į tai, kas nutinka valgant: maistą suvartojame, paversdami jį savo kūno dalimi, t. y. panaikindami jo kitybę.

Pasak Hano, dėl meilės krizės, dėl Eroso trūkumo nukenčia ir kitos gyvenimo sritys. Kalbama ir apie kultūrą, ir apie meną, ir netgi apie mąstymą – be Eroso negali būti ir mąstymo.

Būtent meilėje glūdintis negatyvumo momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas reikšminga nėra. Šis skirtumas –  kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus. Meilės krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta. Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą – apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.

Kaip vis dėlto tą erosą atgaivinti ir neleisti jam nunykti?

„Eroso agonijoje“ Byung-Chul Hanas atsargiai užsimena apie tai, kad savotišką vaistą galėtume atrasti pirmiausia įsisąmonindami savo galių ribotumą. Toks įsisąmoninimas nėra lengvas uždavinys, nes gyvename „pasiekimų visuomenėje“, kurioje esame skatinami patikėti, jog galime viską. Paprastai susidūrę su vienokiomis ar kitokiomis kliūtimis stengiamės žodyje „negaliu“ girdimą negatyvumą įveikti. Ieškome pozityvaus problemų sprendimo. Byung-Chul Hano pateikiamoje šiuolaikinės Vakarų kultūros diagnozėje glūdinti terapijos užuomina kreipia mūsų dėmesį greičiau priešinga kryptimi: savo negalėjimo negatyvumą turėtume išgyventi kaip pozityvų momentą, kaip „galėjimą negalėti“. Taip nutinka tada, kai meilę priimu ne kaip tai, ką gaunu kaip atlygį už savo nuopelnus, bet būtent kaip dovaną. O dovana juk yra tai, ko pats sau savo jėgomis parūpinti negaliu. Eroso agonija gali būti įveikta su sąlyga, kad rasime savyje jėgų šitaip galėti negalėti.

Viltingai skamba. Jūs išvertėte ir netrukus lietuviškai pasirodysiančią trečią Byung-Chul Hano knygą „Psichopolitika“. Ji papildo ar pratęsia jau aptartas temas? 

Galima sakyti, kad „Psichopolitikoje“ išsamiau eksplikuojamos kai kurios tiek „Nuovargio visuomenėje“, tiek „Eroso agonijoje“ išsakytos įžvalgos. Pagrindinis dėmesys čia skiriamas skaitmeninių technologijų vaidmeniui formuojant neoliberalizmo epochoje dominuojančią nuostatą – besąlygišką vis aukštesnių rezultatų vaikymąsi, motyvuojamą nebe išorinės prievartos, o tariamai laisvo apsisprendimo. Byung-Chul Hanas parodo, kad pati laisvė čia virsta ne kuo kitu, kaip tik savęs išnaudojimo forma. Lemiamą reikšmę čia įgyja tai, kad skaitmeninės technologijos suformuoja terpes, kuriose gyvendamas žmogus tampa savęs paties išnaudotoju. Parodoma, kaip tos terpės paverčia asmeninį gyvenimą preke ir kaip, siekdami besąlygiško savęs patvirtinimo, individai sukuria grįžtamąjį ryšį – savireklamą ir savęs optimizavimą.

Visos trys mano išverstos Byung-Chul Hano knygos neblogai pratęsia ir papildo viena kitą. Jeigu kas nors klaustų mano patarimo, kaip jas skaityti, tai siūlyčiau tai daryti polifoniniu būdu – visas tris skaityti vienu metu.

Byung-Chul Hano „Eroso agonijos“ leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Filosofą ir vertėją kalbino Diana Lukoševičienė