Kodėl gyvendami kaip niekad gerai nuolat jaučiamės persidirbę ir nelaimingi? Žvelgiant filosofiškai, esame „nuovargio visuomenė“

Vakarus po darbo skiriame saviugdai ir tobulėjimui, per atostogas užbaigiame papildomus užsakymus, bet pasitenkinimą dėl pastangų, nudirbtų darbų ir tiesiog buvimo džiaugsmą patirti vis sunkiau. Perdegimas visada šalia, bet palaiko viltis, kad užteks jėgų nuo jo pabėgti, jeigu tik dar truputį paefektyvinsime darbo ritmą, nes gyvenimas, rodos, talpus iki begalybės. Šių laikų visuomenė apsėsta pozityvumo, ir ją geriausiai apibūdina frazė „aš galiu“.

Jei šiuose žodžiuose atpažįstate save, esate tipinis šių laikų Vakarų visuomenės narys. Šią realybę korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas bando perprasti ir paaiškinti knygoje „Nuovargio visuomenė“, kurią išleido „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė filosofas prof. Tomas Sodeika.

Autorius, diskutuodamas su kitais filosofais, aiškina, kodėl mūsų dienomis taip paplitusi depresija, nerimas ir perdegimo sindromas. Anot Byung-Chul Hano, Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis ir Michelio Foucault aprašytą disciplinos visuomenę, kuri gimdė neįtinkančius kitus (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė, kurioje nepatogu nesėkmingiems ir mažiau pasiekusiems. Čia tarpsta išsekę, persidirbę individai, retai gebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Laisva valia tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus. Šios būklės ženklina XXI amžiaus pradžią. Jau nebereikia gintis nuo laukinių žvėrių kaip senovėje ir net nuo virusų – dabar, anot Byung-Chul Hano, didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių psichika. Pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti, išmokę būti atsparesni kasdieniams dirgikliams.

Pasak knygos autoriaus, mūsų visuomenėje trūksta negatyvumo, kuris filosofijoje reiškia ribas. Pozityvumo persvarą šiandien rodo tai, kad nebeaišku, kur baigiasi darbas ir prasideda laisvalaikis, kada namai – poilsio erdvė, o kada nuotolinio darbo vieta, socialiniuose tinkluose seniai ištirpo siena tarp to, kas privatu ir kas vieša. Pozityvumo perteklius veda į savęs išnaudojimą. Saviišnaudojimas yra daug blogesnis nei situacija, kai žmogus išnaudojamas kitų, nes saviišnaudojimą pridengia tariamos laisvės jausmas, nors einama į išsekimą. Nebeįmanoma maištauti ir sunku pasakyti ne, kai auka ir budelis, išnaudotojas ir išnaudojamasis yra vienas ir tas pats asmuo.

Byung-Chul Hanas – filosofijos pasaulio roko žvaigždė, jo knygų idėjos aiškinamos „YouTube“ kanaluose, jomis dalinasi socialinio tinklo „TikTok“ influenceriai. Jis itin retai duoda interviu, pats nesinaudoja socialiniais tinklais – taip susikūrė paslapties aurą. Mėgsta dėvėti juodą odinę striukę. Jo knygos – talpūs 100 puslapių manifestai apie šiuolaikybės problemas. Sutraukdamas savo idėjas į trumpus, aiškius sakinius, Hanas rašo tai, ką skaitytojai ir skaitytojos ir patys jaučia, tik tas būsenas jis paaiškina remdamasis filosofinėmis idėjomis. Autorius leidžia suprasti, kad būklės, tokios būdingos didelei daliai šiuolaikinės visuomenės, – polinkis į depresiją, nerimo sutrikimai, perdegimas ir pan., – yra ne tik asmeninės, jos charakterizuoja ir šiuolaikinę visuomenę.

Sąvokos „perdegimas“ ir „nuovargis“ skiriasi, ir tai, kad, anot Byung-Chul Hano, esame „nuovargio visuomenė“, iš tikrųjų teikia vilties. Knygos vertėjas T. Sodeika specialiai knygai parašytame pabaigos žodyje sako: „Atrodytų, kad perdegimas yra akivaizdžiai negatyvi „sielos būsena“ – būsena, kurią išgyvendami sakome (nesvarbu, ar balsiai, ar vien mintyse): „O, kaip man blogai.“ Tuo tarpu „nuovargis“, jei tikėsime Byung-Chul Hanu ir Peteriu Handke, yra akivaizdžiai pozityvus. Jis atveria prieigą prie kontempliacijos, kuri ne tik leidžia mums išgirsti pačios tikrovės balsą, bet ir steigia mūsų, šio balso klausytojų, bendrystę.“

Gimęs 1959 m. Pietų Korėjoje, Byung-Chul Hanas, norėdamas patenkinti tėvų norus – mokytis praktiškos disciplinos, – iš pradžių Seule studijavo metalurgiją. Sulaukęs dvidešimt dvejų, persikėlė į Vokietiją; tėvams pažadėjęs tęsti studijas, iš tiesų perėjo į filosofiją ir daugiausia dėmesio skyrė Martino Heideggerio idėjoms. 1994 m. Freiburgo universitete Byung-Chul Hanas įgijo mokslų daktaro laipsnį, vėliau ten pradėjo dėstyti fenomenologiją, estetiką ir religiją. Dabar dirba Berlyno menų universitete.

Filosofą išgarsinusi „Nuovargio visuomenė“ (vok. Müdigkeitsgesellschaft) Vokietijoje išleista 2010 m. Šioje knygoje jis dešimtmečiu aplenkė šiandien visuotinai pripažįstamą perdegimo kultūros įsigalėjimą, ypač būdingą vadinamajai tūkstantmečio kartai (gimusiesiems 1981–1996 m.). Kasdien patiriama tokia stipri stimuliacija, ypač internete ir socialiniuose tinkluose, kad sunkiai begebama jausti ar savarankiškai mąstyti. Ironiška, kad Hano knygos populiarinamos iš lūpų į lūpas būtent per internetą.

Lietuviškas vertimas parengtas remiantis naujausiu 2016 m. vokišku leidimu, kuriame yra esė „Pakylėtasis laikas“ – čia kalbama apie tai, kokia svarbi atgaiva yra ramus šventei paskirtas laikas, kai nebeskubame, nebesiekiame geriausių rezultatų, bet sustojame, atsitraukiame, grįžtame prie kontempliatyvaus gyvenimo. Tokių švenčių dažnam nuovargio visuomenės gyventojui trūksta, bet jos būtinos, kad pailsėtume nuo hiperaktyvaus veikimo ir nuolatinio reagavimo.