Knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ autorė Rasa Mažionienė: „Kūnas pasako viską“

Pasaulyje į žmogaus kūno ir emocijų sąsajas pradėta gilintis labai seniai. Pastebėta, kad tai, ką galvojame, sakome ir darome, anksčiau ar vėliau pasireiškia mūsų kūne. Knygoje „Kūno terapija mano gyvenime“ kūno terapeutė Rasa Mažionienė atskleidžia savo nueitą kelią įveikiant ligas bei atrandant gyvenimo džiaugsmą. Pasak autorės, kūnas iškart parodo, kur kaupiasi mūsų įtampa, reikia tik mokėti tai pastebėti ir nustoti meluoti sau. O numalšinę aplinkos triukšmą ir išgirdę, ką sako mūsų kūnas, galime leistis į savęs pažinimo nuotykį.

 

Kūno terapija yra mažai kam girdėta sritis, nors gilinasi į tai, kas kiekvienam iš mūsų yra aktualu, – kaip išjausti savo jausmus, kad jie netaptų sveikatos problemomis. Kokie ir ko vedini žmonės kreipiasi į Jus?

Kreipiasi tie, kurie neranda pagalbos. Dažniausiai žmonės, turintys neaiškios kilmės sveikatos sutrikimų, arba tie, kurie turi viską, bet nesijaučia laimingi. Su sunkiais ligoniais dirbu retai, kadangi po pokalbio telefonu jie, kaip ir kai kurie besikreipiantys, dažniausiai pas mane neateina. Tai žmonės, turintys vartotojišką požiūrį į gyvenimą, – norintys greitų rezultatų, patys įdėdami minimalias pastangas. Savigyda yra labai kruopštus ir savarankiškas darbas. Dažnai žmonėms trūksta motyvacijos, jie negali atsakyti į klausimą, kam jiems sveikata ar gera emocinė savijauta. Pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau skaityti paskaitas ir sukūriau žmogaus pažinimo centrą „Laimės kamertonas“, buvo noras, kad kuo daugiau žmonių jaustų palaikymą ir motyvaciją keliaudami savęs pažinimo link.

Aš pati nuėjau labai ilgą kelią, kol pradėjau suprasti, ką man nori pasakyti mano kūnas. Taip mano gyvenime atsirado kūno terapija. Supratau, kad pasitelkus šią terapiją pažinti save galima daug greičiau. Gaila, kad per mažai žmonių apie ją žino, nes esama per mažai informacijos.

Kūno terapija stipri tuo, kad padeda atrasti susikaupusias kūne užstrigusias emocijas. Terapijos metu išardome netinkamai sujungtas neuronines jungtis ir namuose praktikuodamasis žmogus turi galimybę jas sujungti iš naujo. Juk laimingas gyvenimas yra tinkamai sujungtų neuroninių jungčių visuma.

 

Kokios problemos dažniausiai kamuoja į Jus besikreipiančius žmones?

Pagrindinė pas mane apsilankančių žmonių problema – gyvenimo prasmės nebuvimas. Dėl to, laikui bėgant, jie nustoja fiksuoti džiaugsmo akimirkas ir džiaugtis gyvenimu.

Už džiaugsmą atsakingos smegenų zonos yra nuolatiniame nepritekliuje. Tai reiškia, kad mes kabinamės už bet kokio masalo, galinčio suteikti bent menkiausią laimės pažadą. Dėl to klesti alkoholio ir narkotikų vartojimas, farmacijos pramonė, ekstremalios pramogos bei šiuolaikinės meditacijos, neskatinančios gyvenimo prasmės suvokimo.

Kita labai dažna problema, kad žmogus nemoka atskirti savo norų nuo visuomenės primestų. Yra žinoma, kad savigydos mechanizmą įjungia tik džiaugsmo hormonai, kurie skiriasi tik į tuos norus, kurie mus artina prie gyvenimo tikslo, o šis gyvenimui suteikia prasmę. Pateiksiu labai elementarų pavyzdį: žmogus nusiperka išsvajotą automobilį ir juo džiaugiasi tik savaitę, geriausiu atveju mėnesį, o vėliau laimės lyg nebūta. Kodėl taip nutinka? Nes automobilis buvo tikslas. Tikslas pasiektas. Atsiveria vidinė tuštuma, ji ir neutralizuoja džiaugsmą. Bet jeigu automobilis yra resursas, priemonė tikslui pasiekti, žmogus juo džiaugsis kiekvieną dieną ir jis kels vidinį žmogaus pasitikėjimą savimi.

Kai žmonės manęs paklausia: „Kaip man suprasti savo norus?“, visada atsakau, kad reikia pradėti nuo elementarių dalykų: ką mėgsti valgyti, kokios spalvos ir kvapai tau patinka.

 

O kaip prasideda kūno terapija?

Kiekvienas asmeninis susitikimas prasideda nuo pokalbio. Pokalbio metu aiškinamės, ko žmogus ieško, kaip suvokia save bei supančią aplinką. Tuomet nusprendžiame, ar dirbsime kartu.

Mano taikomos metodikos tikslas – bendradarbiavimas. Nenoriu būti ramentas, į kurį žmogui nuolat reikės atsiremti. Mano užduotis yra išlaisvinti žmogų iš jo proto ir kūno gniaužtų, duoti laisvę rinktis. Visada renkasi jis pats.

 

Žmonės ateina pas Jus pasidalyti savo skausmu. Kokius etapus dažniausiai pereina bandydami jo atsikratyti?

Visų pirma, išsiaiškiname problemą. Žmogus atlieka rašytinius ir paišytinius savianalizės testus, testuojame kūną.

Kitą etapą vadinu „jausmine reanimacija“. Jos metu suaktyviname įsitempusias kūno zonas ir taip išlaisviname įtampą, kad žmogus galėtų kuo maksimaliau pajusti savastį. Šis procesas suteikia vilties, kad žmogaus gyvenimas nėra prarastas, jis tik šiek tiek pasiklydo, nes dėl ilgalaikės įtampos atbuko jutiminiai receptoriai. Po šio etapo rekomenduoju namuose atlikti asmenines praktikas ir aptariame tolesnę bendradarbiavimo eigą.

 

Pagalba sau šiais laikais po truputį skinasi kelią į daugelio žmonių gyvenimą. Kaip manote, kodėl žmonės dažnai labai ilgai kenčia, kol kreipiasi pagalbos?

Taip vyksta dėl sąmoningumo trūkumo. Žmonės kenčia, nes tikisi, kad juos užklupusios problemos išsispręs savaime. Tai tas pats, kas turėti skylę dantyje ir tikėtis, kad ji pati užgis, kol galiausiai, neapsikentus skausmo, vis tiek tenka nueiti pas odontologą. Taip pat yra ir su psichologinėmis problemomis. Būtinai reikia eiti ir kalbėti, nes priešingu atveju susirgsite. Neišspręsta ir užspausta emocinė problema su laiku pasireiškia kūne.

 

Jūsų kelias tampant kūno terapeute stipriai susietas su asmeniniais išgyvenimais ir ligomis. Kaip pradėjote klausytis, ką Jums sako Jūsų kūnas?

Esu labai dėkinga Visatai, kad ji man nuolat rodė, kas manęs laukia, jei nesiimsiu veiksmų ir nesigydysiu. Daug laiko praleidau ligoninėse. Tuo metu, kai reikėjo iš vaikų skyriaus pereiti į suaugusiųjų skyrių, pamačiau, kokios baisios ligos pasekmės manęs laukia gyvenime, jei nieko nesiimsiu. Pradėjau kreipti dėmesį tik į tai, kas nuo manęs priklauso šimtu procentu. Tam, kad visą laiką turėčiau resursų gyventi savo gyvenimą.

Labai padėjo kitų žmonių patirtys, išgyvenimai ir atradimai, o ypač esu dėkinga rašytojai Louise Hay, kurios mintys padėjo suprasti, su kuo yra susijusios mano problemos ir kas mane atvedė iki ten, kur esu. Supratau, kad kelias į dugną visų vienodas, tik išėjimas skirtingas. O laikui bėgant suvokiau, kad aplinkybės, kurių mes negalime pakeisti, mums įtakos nedaro.

 

Koks dabar Jūsų santykis su kūnu? Kaip juo rūpinatės?

Stebiu ir prižiūriu savo kūną: atlieku rytinę mankštą, geriu pakankamai vandens, vaikštau į giluminius kūno masažus ir kitas grožio procedūras, mėgstu aktyvų laisvalaikį – važinėju dviračiu, riedučiais, žaidžiu tenisą, čiuožinėju ant ledo. Tačiau ateityje norėčiau savo kūnui skirti dar daugiau laiko.

Taip pat nuolat analizuoju savo kūną, kylančią įtampą, o labiausiai stengiuosi būti sąžininga su savimi, kitaip tariant, nemeluoti sau. Visa, ką kalbu ir rašau knygoje, yra mano gyvenimo būdas. Ką jaučiu – tą šneku, ką šneku – tą darau.

 

Knygoje rašote, kad anksčiau ginčydavotės su žmonėmis dėl kūno terapijos veiksmingumo. O kaip dabar? Ar vis dar įsiveliate į diskusijas apie savo veiklą?

Asmeniškai gyvenime esu išsprendusi per daug problemų, kad vis dar ginčyčiausi. Nebematau prasmės ginčytis su žmogumi, bandančiu viską paneigti tik dėl to, kad tingi dirbti su savimi. Namų darbuose, kuriuos užduodu atlikti pas mane atėjusiam žmogui, nerandu nė vieno klausimo, kuris galėtų būtų ginčo objektas. Keista ginčytis dėl klausimo: „Kas tau patinka ar nepatinka?“ Kartais būna, kad manęs klausia: „O kodėl turėčiau?“ Atsakymas paprastas – tai jūsų gyvenimas. Tai jūs jaučiate įvairius jausmus kiekvieną dieną. Žmonės pamiršta, kad jei nežinai, ko nori, tai sužinosi patyręs tai, ko nenori. O tai labai sunkus kelias.

 

Ar būna, kad žmonės kreipiasi į Jus ir tikisi, kad po kelių susitikimų visiškai išgis ir jų problemos išsispręs? Ar būti laimingam reiškia nuolat dirbti su savimi? Ar dažnai sulaukiate tų pačių žmonių?

Dažniausiai į mane kreipiasi gyvenime jau ko nors siekę ir pasiekę žmonės, tad jie labai gerai supranta, kad laimingas gyvenimas yra nuveiktų darbų rezultatas. Jie žino, kad nėra pergalės visiems laikams. Turi visą laiką realizuotis, džiaugtis procesu, atšvęsti rezultatą ir išsikelti naujus tikslus. Reikia planuoti savo gyvenimą – eiti tikslo link ir užsiimti savirefleksija.

Būna, kad žmonės sugrįžta po penkerių ar dešimties metų pasidžiaugti savo pasiekimais ir pasitikrinti, ar neišgyvena naujos įtampos. Arba yra tokių, kurie nusprendžia pradėti dirbti su savimi, nors prieš tai kūno terapija jiems kėlė abejonių.

Kuo pasaulyje daugiau nuoširdžių, sąžiningų su savimi žmonių, tuo kitiems lengviau suvokti, kad jų gyvenime kažkas vyksta ne taip. Žmogus laimingas tada, kai jo esybė sutampa su asmenybe. Vidinis pasaulis reiškiasi išorėje.

 

Ar būna, kad atėjusį žmogų nukreipiate pas psichoterapeutą?

Taip, būna. Yra geras posakis: „Dievas atleis viską, o psichika – niekada.“ Ji lūžta vieną kartą. Mūsų psichika yra labai stipri, bet su ja žaisti nevalia. Aš esu už tai, kad prieš kišdamasis į savo psichiką žmogus pirmiausia nueitų profilaktiškai pasikalbėti su psichoterapeutu ar psichologu. Jeigu jaučiama begalinė baimė jausti jausmus, o užsiimama praktikomis, skatinančiomis jausminio pasaulio aktyvavimą, tai žmogus gali lengvai paskęsti iliuzijoje ir net sau sukelti panikos ataką.

 

Šiuo metu tiek internete, tiek knygynuose galime rasti daug medžiagos, kaip pažinti ir pamilti save. Ar galime patys sau vieni padėti žengti laimingesnio gyvenimo link? O gal užsiimant tokiomis praktikomis būtina kreiptis į specialistus?

Galima sau padėti, bet reikia ne tik skaityti, medituoti, vizualizuoti, bet, svarbiausia, veikti. Turime realizuotis, stebėti savo santykį su aplinka, kad negyventume iliuzijoje ir galėtume pasitikrinti, ar viskas, ką suvokiame, iš tiesų yra taip ir ne kitaip. Jeigu praktika tinka, gyventi tampa lengviau. Taip vyksta ne dėl to, kad pabėgame nuo realybės, o todėl, kad sugebame ją priimti. Suvokę, kad esame atsakingi tik už savo gyvenimą, tampame laimingesni, sėkmingesni, apsupti bendraminčių.

 

Ar yra tekę bendrauti su tokiais žmonėmis, kurių atotrūkis nuo jų pačių kūno per didelis? Kitaip sakant, ar būna beviltiškų atvejų?

Mano nuomone, beviltiškas atvejis yra tuomet, kai žmogus nenori dirbti su savimi ir dangstosi įvairiais pasiteisinimais, kaltinimais arba nesuvokia, kad yra nelaimingas.

 

Ar jiems taip ir pasakote?

Taip, pasakau. Tada ieškome kitų problemos sprendimo būdų, pvz., nukreipiu pas psichologą ar psichoterapeutą.

Kaip Jūsų šeima ir artimieji vertina Jūsų nueitą kelią savęs ir savo kūno pažinimo link? Ar klausia Jūsų patarimų, kaip būti sveikiems ir laimingiems?

Mes visi kartu sprendžiame problemas, diskutuojame, gerbiame vienas kitą. O vaikai savo gyvenimu patikrina mano tiesas. Niekada neverčiau jų kuo nors tikėti. Todėl šeimoje nėra stipriai išreikštų vidinių konfliktų, nors mūsų šeima truputį itališko stiliaus. Galime garsiai pasakyti, ką galvojame, gauti atgal ir, neilgai trukus, apsikabinti, pasibučiuoti bei klausti vienas kito, kaip spręsime situaciją.

Dabar vaikai dėkoja, kad išdrįsau gyventi pagal savo vidinį pasaulį ir garsiai pasakyti tai, ką noriu pasakyti.

 

Kokią svarbiausią pamoką Jūsų kūnas Jus išmokė?

Kūnas padėjo suprasti, kad pati esu atsakinga už savo gyvenimą ir turiu būti sąžininga su savimi. Supratau, kad kol nieko nedarysiu, tol neįgysiu patirties. Kol neįgysiu patirties, nesuprasiu, kur judu. Tik įgijusi patirties galiu pasitikrinti, noriu to ar nenoriu. Tai man padeda susivokti savo gyvenimo kelyje. Manau, nėra kito kelio siekiant išsigryninti, tik bandyti. Jeigu nepamėginsiu, tai niekada ir nesužinosiu. Noriu pridėti ranką prie širdies ir pasakyti, kad nugyvenau taip, kaip norėjau. Tad ir stengiuosi. Noriu nugyventi gyvenimą šimtu procentų ir tapti geriausia savo versija.

Kalbino Aistė Žalaitė.