Knygos „Kava ir cigaretės“ autorius: jau senovės graikai sakė, kad didžiausias mūsų pavojus – idiotai

Kultinio Jimo Jarmuscho filmo pavadinimą „Kava ir cigaretės“ vienas įdomiausių ir skaitomiausių šių dienų Vokietijos rašytojų, kurio knygos išverstos į 35 kalbas, viešas balsas, teisininkas Ferdinandas von Schirachas pasirinko savo knygai, nes, sako, kad tai geriausiai apibūdina jo paties gyvenimą – gyvenimą stebint ir brėžiant savo išvadas.

Susitikęs su daugybe ryškiausių asmenybių, nagrinėjęs sudėtingas ir kontroversiškas bylas, F. Von Schirachas knygoje „Kava ir cigaretės“ pasakoja apie lemtingus gyvenimo epizodus, labiausiai įsirėžusias patirtis ir kalba apie kertines vertybes: žmogaus prigimtį, orumą, gėrio ir blogio kovą, kartais sąlygišką ir trapų teisingumą ar likimo užgaidas. F. Von Schirachas – šių dienų moralinis balsas, tačiau ne grūmojantis pirštu, ne pretenzingas, o apie nevienareikšmius klausimus kviečiantis pamąstyti mėgaujantis kasdieniais malonumais.

Yra rašytojų, kuriems reikia romano perteikti idėjai, o F. von Schirachui užtenka vienos istorijos, kartais net vieno puslapio. Jo poetiška, lakoniška ir kartu tiek daug talpinanti proza užburia, nepaleidžia ir ilgam panardina į apmąstymus – ne veltui ši knyga lyginama su Stefano Zweigo „Vakarykščiu pasauliu“. Į lietuvių kalbą knygą „Kava ir cigaretės“ vertė Žaneta Papšienė. Jūsų dėmesiui specialus pokalbis su F. Von Schirachu ir viena knygos „Kava ir cigaretės“ istorijų.

 

Esate sakęs, kad teisininko profesiją pasirinkote, nes manėte, kad finansinis neužtikrintumas, būdingas rašytojo amatui, gali pagilinti jūsų nerimą ir depresiją. Vėliau supratote, kad tai buvo nesąmonė. Jei galėtumėte sugrįžti atgal, rinktumėtės tą patį? O gal pasaulis šiandien jau siūlo visai kitokias galimybes?

Baimė nuskursti yra depresijos dalis. Būdamas jaunas šito nežinojau. Tai žinodamas, gal būčiau pradėjęs rašyti anksčiau. Jeigu dabar būčiau 20-ties, tikriausiai man patiktų rašyti scenarijus Holivudui. Manau, kad jauni žmonės dabar mąsto visiškai kitaip, negu aš tada. Tai pirmoji karta, kuriai šimtmečiais žadėta laimė nebeaktuali. Tėvai visada sakydavo savo vaikams: „Jeigu stengsitės, gyvensite geriau negu mes. Galėsite įsigyti didesnį namą, važiuoti greitesniu automobiliu, leistis į tolimesnes keliones. Reikia tik būti stropiems.“

Bet šitai nebegalioja. Didesnis namas šiandien neteko prasmės. Greitesnis automobilis skamba taip pat juokingai kaip ir tolimesnės kelionės. Pasitenkinimas gyvenimu nebeturi nieko bendra su banko sąskaitos išrašu. Jaunimas negali nusipirkti geresnio gyvenimo, nei turėjo jų tėvai. Karjera, orientuota į pinigus tapo visiškai beprasmė. Beje, visuomet ir buvo.

 

Šiandien Europa nerami kaip niekad, tokios įtampos, ko gero, nebuvo nuo pokario. Kokia, jūsų manymu, vertybine kryptimi žengia šiandienos Europa ir pasaulis?

Svarbiausios Europos Sąjungos vertybės išlieka tos pačios. Tai pamatinės žmogaus teisės. Šių valstybių priedermė – ginti tas teises, net jeigu ne visada ir pavyksta. Visame pasaulyje kyla pavojus demokratijoms – ne tik iš išorės, bet ir iš pačių piliečių. Visur vėl randasi stiprūs nacionaliniai judėjimai. Daugelis žmonių jau pamiršo, kad būtent nacionalinė valstybė ištisus šimtmečius vedė į karus. Graikijos miestuose žodžiu „idiotas“ buvo vadinamas privatus asmuo, kuriam nerūpi bendra gerovė, kuris nusišalina nuo visuomeninių-politinių debatų. Tai, ko gero, didžiausias pavojus. Mes domimės tik savimi, savo asmenine nauda. Ilgainiui visuomenė nebegalės taip egzistuoti.

 

„Ne veltui kūrėme įstatymus, sukūrėme etiką, kuri ne teikia pirmenybę stipresniam, bet saugo silpnesnį.“ Knygoje kalbate apie kaltę bei moralę, žmonių laisvę veikti, o aukščiausia žmogiškumo forma laikote pagarbą esančiam greta. Kaip pasikeitė žmonių požiūris į moralės normas ir bendruomenę pastaraisiais dešimtmečiais?  

Žmonės tampa vis vienišesni. Šiandien vienišų namų ūkių yra žymiai daugiau negu prieš 30 metų, Anglijoje įsteigta vienatvės ministerija, kuri turėtų kovoti su šiuo reiškiniu. Šis atsiskyrimas pavojingas. Mes esame visuomeninės būtybės ir bendro gyvenimo normų išmokstame tik bendruomenėje.

 

Rašote, kad „kiekviena cigaretė iš esmės yra „memento mori“, priminimas apie mūsų mirtį, bet ir priminimas apie mūsų gyvenimą“. Vėliau pažymite, kad „žmonės kalba, jog rūkymas nebetinka mūsų laikams“. Ar laikinumo apmąstymas bei išgyvenimas tampa vis mažiau reikšmingas šiuolaikinei visuomenei?  

Graikų ir romėnų filosofams labiausiai rūpėjo du klausimai: kaip gyvenimas gali tapti sėkmingu ir kaip mes turime elgtis su savo mirtingumu. Mirtis šiandien stumiama į ligonines ir slaugos namus. Ji nebeturi vietos visuomenėje, mes jos tik išsigąstame. Net ir Covid-19, rodos, nieko nepakeitė – mes tuoj pat sugrįžtame atgal į įprastą gyvenimą.

 

Knygos „Kava ir cigaretės“ ištrauka:

 

***

Pirkimo sutartyje pažymima:

Sutarties objektas yra senas automobilis. Pristatymo metu parduodamas objektas buvo pramoninis produktas, kurio tarnavimo laikas, nustatytas gamintojo, buvo 10–15 metų. Šios Sutarties sudarymo metu pardavimo objektui yra 46 metai ir jis toli peržengęs gamintojo numatytą galiojimo laiką.

Visi jį atkalbinėja nuo seno automobilio pirkimo. Iš tiesų, šiandien žmonės domisi mobiliaisiais telefonais, dirbtiniu intelektu ir atsinaujinančia energetika. Artimiausiais metais atsiras automobiliai, varomi elektra arba vandeniliu, nebereikės vairo. Ir jie bus saugesni negu vairuojami žmogaus. Tada toks senas automobilis atrodys taip, kaip XIX amžiaus karieta atrodė 1920 metais – visiška seniena.

Jo perkamas automobilis yra „Mercedes-Benz“ „Strich 8“, pagal 1968 metus, kai buvo pagamintas. Jis atrodo taip, kaip vaikai piešia automobilį arba skrybėlę. Septintojo dešimtmečio vidury tokį jį sukūrė Paulis Bracqas, jaunas prancūzas, ko gero, talentingiausias to meto automobilių dizaineris. Tai buvo lūžis, lyginant su visomis ankstesnėmis formomis, jokio jaukumo, jokių puošmenų, joks namas ant ratų. Vidutinės klasės automobilis, patogus, bet griežtas ir dalykiškas, bazinė įranga labai paprasta. Galingi varikliai ir kiekvienas patobulinimas buvo brangūs, tačiau pirkėjas jau galėjo užsisakyti pagalvėles galvai, saugos diržus, elektrinį langų pakėlimą, „šilumą izoliuojantį įstiklinimą“.

Modelis turėjo neregėtą pasisekimą – buvo išleista beveik du milijonai vienetų. Pasenusius automobilius perimdavo studentai, nes technika ir variklis dar būdavo nenusidėvėję. Patys paskutiniai naudoti automobiliai iškeliavo į Afriką, kur toliau važinėjo kaip taksi, nes buvo lengvai remontuojami, jiems nebaisi buvo dykuma, dulkės ir karštis.

Šis automobilis priklausė vienai pagyvenusiai damai iš Los Andželo Kalifornijoje. Dokumentuose parašyta, kad dama, tuomet dar jauna mergina, 1972 metais paprašė išbandyti automobilį „Mercedes“ gamyklos teritorijoje. Pirmas remontas atliktas prieš jai perimant automobilį. Iš pradžių ji ilgai važinėjusi juo po Europą, paskui pakrovusi į laivą ir parsigabenusi namo.

Automobilių dirbtuvėje jam aiškino, kad niekam neateitų į galvą restauruoti tokios visapusiškos vidutinybės, tokio nuobodaus ir beverčio automobilio. Jo neįmanoma bus parduoti, kiekvienas investuotas centas bus paleistasvėjais. Jeigu jau jis taip nori seno automobilio, turėtų pasirinkti prabangesnį modelį. Geriausia su „sparnuotomis“ durimis ar bent jau „Pagode“. Jis nenori. Ne, sako jis dirbtuvės savininkui, jam patinkantys daiktai, kurie gerokai peržengė numatytą galiojimo laiką. Jam būtent ir patinka, kad niekas šio modelio nevertina. Be to, jis neketinąs jo parduoti, tai jo paskutinis automobilis ir jis norįs juo važinėti, kol bus įmanoma. Dirbtuvės savininkas laiko jį bepročiu, bet priima užsakymą.

Po šešių mėnesių jis skrenda į Pietų Vokietiją atsiimti automobilio. Išvykimo salė Berlyne sausakimša, nėra kur atsisėsti. Vienas vyras valosi dantis popieriumi, moteris užsidėjusi raudoną kuprinę su užrašu „Greenland“. Jį vis kažkas stumdo.

Jis suplanavo ilgą kelionę. Nori pervažiuoti seną, pavargusią Europą, kuria taip ilgai tikėjo ir kuri, kaip tik dabar, skyla. Lėktuve skaito apie pirmą sėkmingą „Louis Vuitton“ firmos produktą. Šiandien didžiulius šios firmos logotipus galima rasti net ant batų, saulės akinių ir kvepalų, bet praeito amžiaus pradžioje ji gamino tik lagaminus. 1904 metais ten buvo suprojektuotas modelis pavadinimu „L’Ideal“. Tai buvo lagaminas-spinta su mažais stalčiukais ir skyreliais, skirtas sutalpinti savaitės garderobą: paltą, du kostiumus, marškinius, batus, apatinius drabužius, puskojines. Daugiau keliautojui nieko neprireiks, taip garantavo gamintojas.

Atskridęs jis sėda į taksi. Vairuotoja veža jį pas restauratorių. Ji sako esanti iš Slovėnijos, iš Liublianos. Ji pasigendanti tenykščių kavinių, sodų miesto vidury, upės ir gražių tiltų. Liubliana, – šį žodį ji taria taip: „Jubel“ , – esanti visiškai kitokia, nei daugelis įsivaizduoja, tai šiuolaikiškas, pažangus miestas. Čia ji tik laikinai, greitai važiuosianti namo į savo miestą, pas savo šeimą. Ji šneka raminančiai, monotoniškai, jį apima snaudulys. Galvoja apie lagaminą „L’Ideal“, jis irgi daugiau nepasiėmęs. Bet vis tiek tai bus ilgiausia kelionė jo gyvenime. Aišku, visa tai nesąmonė, galvoja jis, senas automobilis, mažas bagažas, ilga kelionė, Europos ilgesys.

„Nenusileisk, nelauk geros nakties.

Tūžk, tūžk ir nepriimk šviesos mirties.“

Jiems atvykus, vairuotoja iš Liublianos jį pažadina. Dirbtuvės savininkas maloniai pasitinka, perduoda restauruotą automobilį ir viską išsamiai paaiškina. Tada jis įjungia variklį ir išvažiuoja iš įmonės teritorijos. Pasuka į vieškelį, autostradų jis vengia. Greitai pasirodo šviečiantys laukai, kukurūzai, dobilai, rapsai, geltonai žydintys krūmokšniai. Dukart nuo arimo pakyla rudos ir pilkos kurapkos. Akimirką pagalvoja, kad visai kaip ir jis.

Automobilis malonus vairuoti. Bando prisiminti, kada gyvenime jis jautėsi laimingas. Gal vaikystėje, rytas lovoje sename name, durys į koridorių praviros. Pusiau miegodamas, jis klausosi pažįstamų ryto garsų ir balsų. Kažkas tvarkosi, kažkas kažką nešioja po namą, varstomi langai ir durys, barška indai, apačioje tėvas bara šunis. Jis visada laukė, pats nežinodamas ko. Yra įsitikinęs, kad tuščiai praleido gyvenimą, bet kitaip jam neišėjo

 

1942 metų vasario 23 dieną namų tarnai randa Stefano Zweigo ir jo žmonos Lottės kūnus poros miegamajame. Jis guli ant nugaros, sudėjęs rankas ant krūtinės. Lottė įsikniaubusi į jo petį, kairę ranką uždėjusi ant jo dešinės. Iš pradžių Zweigas išgėrė per didelę dozę migdomųjų, Lottė palaukė, kol jis mirė, ir nusinuodijo pati. Jis paliko atsisveikinimo laišką: „Aš sveikinu visus savo draugus! Linkiu jums dar išvysti aušrą po ilgos nakties! Aš, nekantrusis, išeinu anksčiau.“

Stefano Zweigo knygos buvo tuomet parduodamos milijonais, jis pats turtingas, turėjo anglišką pasą ir buvo saugus. Dauguma kitų vokiečių emigrantų nesuprato jo savižudybės, kaip nesuprato ir jo atsiribojimo nuo politikos. Praėjus savaitei nuo Zweigo mirties, Thomas Mannas parašo savo dienoraštyje, ši mirtis jam atrodanti „kvaila, silpnadvasiška ir gėdinga“.

 

Jam atrodo, kad Thomas Mannas klydo. Niekas nenori kitų matyti sugniuždytų, pats tai perėjęs. Kartą ant laikrodžio Palerme jis perskaitęs žodžius: „Vulnerant omnes ultima necat“ – visos jos žeidžia, bet paskutinė nužudo. Nesvarbu, kada ateina ta valanda. Nėra pareigos gyventi, kiekvienas palūžta savaip.

Jis pavargsta vairuoti, pastato mašiną prie kavinės mažame miestelyje. Siaubingai karšta diena ir jis džiaugiasi kondicionieriumi mašinoje. Dabar šiek tiek vėsiau, popiečio saulė panardina miestą pasklidusioje gintaro šviesoje. Jis sėdi priešais kavinę, čia malonu pavėsyje ant šaligatvio. Laurų krūmai vazonuose, išvalyti langai, vaistinė su reklamine iškaba. Vidury gatvės, priešais fontaną, snaudžia šuo, jo raudonas liežuvis ir baltas pilvas guli ant akmeninio grindinio.

Viena porelė sustoja priešais vitriną. Prieš žengiant toliau, mergina sulaiko draugą už rankos, atsiklaupia ir užriša jo bato raištelį.

Laimė – tai spalvinė vizija, trunkanti vos akimirką.