Sunkiais laikotarpiais nori nenori tenka sustoti, įsiklausyti į save ir artimuosius, sulėtinti gyvenimo tempą ir grįžti prie pamirštų veiklų, pomėgių. Lietuvą sustingdžius karantinui daugelis tarytum nebežinome, kur dėtis, ką veikti su staiga atsiradusiu laisvu laiku, galų gale, kaip numalšinti kirbantį nerimą. ŽMONĖS Knygos redakcija siūlo giliai atsikvėpti ir atsiversti knygą – šviesią, įkvepiančią, praturtinančią. Siūlome jums penkias mums labiausiai įsiminusias knygas, kurios atneš į gyvenimą ramybės, o kartu ir prikaustys taip, kad negalėsit atsitraukti.
1. „Begalinė lygtis“
Tai knyga apie nepaprastai gražią, tyrą draugystę, užsižiebusią tarp atmintį praradusio matematikos profesoriaus ir… jo namų tvarkytojos!
Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.
„Vienas iš šviesiausių ir viltingiausių romanų, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Kaip vaistas vidinei harmonijai atgauti.“ – rekomenduoja tinklaraštininkė Juoda Lentyna.
2. „Berniukas nuryja visatą“
Pristatydamas savo knygą rašytojas sako: „Aš – žurnalistas, parašęs tūkstančius žodžių apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo… tragedija, prievarta, trauma, neramumai, išdavystės, mirtis, žlugimas, išsižadėjimas, narkotikai, nusikaltimai, viltis ir pasveikimas, jokios vilties, jokio pasveikimo… Tačiau visgi aš dažnai pagalvoju, kartais jusdamas, kaip viskas viduje apsiverčia aukštyn kojom, kad šiurpiausia istorija, kokią esu girdėjęs, tai mano motinos istorija – ir aš turėjau keistos garbės būti reikšminga jos dalimi. Motina – mano herojė, – teigia autorius. – Ji įkvėpė mane sukurti romano personažę Frenkę Bel, ir knygoje, pasakojant apie tai, ką jai teko išgyventi, man kartais pritrūkdavo žodžių; kitas žmogus būtų pasidavęs.“
„Tai labai gerai parašyta ir labai gera išversta knyga – skaityti buvo vienas malonumas. Tiesa, greit knygos ir neperskaitysite. Bent jau man reikėjo laiko ramiai susidėti visą istoriją galvon, perprasti dialogus, įvykius, kartais nutylėtus, bet aiškiai suprantamus jausmus. Man labai patiko.“ – dalinasi tinklaraštininkė Knygų Dama.
3. „Mūsų sielos naktyje“
Mažame Holto mieste ilgus metus kaimynystėje gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose, naktimis prisipildančiuose slegiančios tylos ir vis stiprėjančio vienatvės jausmo. Vieną tokį vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.
„Mūsų sielos naktyje mano akimis yra apie tai, kokie svarbūs gyvenime yra autentiški pasirinkimai, svetimų lūkesčių ir nuomonės atmetimas. Knygoje taip pat stipri žinia apie santykius ir ryšius – gyvenimo gale tai brangiausia, ką turime. Šiek tiek apibendrinant, šis kūrinys man yra viena subtiliausių, keisčiausių ir liūdniausių skaitytų meilės istorijų.“ – dalinasi tinklaraštininkė Perskaičiau.
4. „Visas gyvenimas“
Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.
Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway’aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.
„Ramybė. Toks pirmas jausmas, prisiminus šią knygą. Ir kaip aš myliu šitą jausmą, kaip man gera būti tyloje, kaip kartais gera tylėti. Todėl nenuostabu, jog ši istorija visiškai mano ir man. Būna pasaulis verčiasi, byra, keičiasi, traiško. Niekas negali padėti. Niekas negali sustabdyti lavinos, kuri slysta ant tavo stogo ir naikina negailėdama. Belieka tik pasitikėti ramybe, kuri sukontroliuoja skausmą, netektį, kuri liepia sustoti, o tuomet palengva eiti į priekį, atsispirti nuo nebūties ir apatijos taško.“ – sako tinklaraštininkė Bukinistė.
5. „Eleonorai Olifant viskas gerai“
Eleonora išmoko tik išgyventi, bet ne džiaugtis gyvenimu. Eleonoros gyvenimas paprastas. Kasdien ji į darbą rengiasi tuos pačius drabužius, valgo tuos pačius dienos pietus, o savaitgaliui perka du butelius degtinės. Eleonora Olifant – laiminga. Jos kruopščiai suplanuotame gyvenime netrūksta nieko. Na, nebent – visko.
Ne taip dažnai romanas, ką tik pasirodęs, pasiglemžia skaitytojų dėmesį ir protą. Per pastaruosius metus esame patyrę erotikos audrą („50 pilkų atspalvių“ serija), mėgavomės paslaptingumo vingiais („Dingusi“) ir šeimos intrigomis („Mergina traukiny“). O dabar kartu su Eleonora Olifant patirsime dar ir vienatvės. Tikros, nesumeluotos ir… nepastebimos. Nes ji mūsų pašonėje.
„Man labai patiko šioje knygoje įvykęs charakterio kismas. Man nerealiai patiko visa tai išgyventi ne iš šono, bet per jos akis. Matyti, ką gali su žmogumi padaryti žiaurumas ir smurtas, ir kokia galinga mūsų gijimui yra meilė. Džiaugiuosi, kad šis romanas – ne apie romantinę meilę, o tiesiog apie meilę. Apie žmones. Rekomenduoju iš visos širdies“. – dalinasi Juoda Lentyna.
Palikite komentarą