Knygoje „Įamžintas laikas“ atskleidžiamas Andrejaus Tarkovskio kinematografinis palikimas

Knygoje „Įamžintas laikas“ (iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, leidykla „Kitos knygos“) režisierius Andrejus Tarkovskis žvelgia į kiną kaip į laiko meną. Jis atskleidžia kino kūrimo užkulisius ir savąjį metafizinį, filosofinį metodą. Šis taip ir liko apipintas legendomis ir nepakartotas gausių jo sekėjų ir tyrinėtojų. Tarkovskis paaiškina, kodėl rizikavo likti nesuprastas, atsako į žiūrovų laiškus. Autorius svarsto apie kino poveikį, menininko tikslą, gyvenimo prasmę, meilę, mirtį ir nemirtingumą. Bandymai atsakyti į amžinuosius klausimus, užfiksuoti paskutinėmis jo gyvenimo valandomis, paverčia knygą unikaliu liudijimu.

Skaitytojams pateikiame kino kritiko Nariaus Kairio knygai parašytą įvadą apie Tarkovskio kūrybą ir jos reikšmę.

Kartą, vykstant vakarėliui, Andrejus Tarkovskis, neseniai baigęs kino režisūros studijas VGIK`e, bičiuliams ir kolegoms pareiškė: „Duokite man kamerą ir juostos – ir aš nustebinsiu pasaulį!“ O po akimirkos, prisimena operatorius Vadimas Jusovas, nufilmavęs pirmuosius Tarkovskio filmus, tyliai pridūrė: „Ne, nenustebinsiu. Nieko nereikia…“

Ir vis dėlto, nepaisant vidinių prieštarų, sudėtingų istorinių sąlygų, atvirai rodomo sovietų kino vadovybės priešiškumo, galų gale priverstinės emigracijos – nustebino… Nuostaba, kaip savitas kino žiūrėjimo patyrimas tapo vienu iš pamatinių Tarkovskio filmų sandu, kuriuo grindžiamas iki šių dienų neblėstantis susidomėjimas šio rusų kino režisieriaus kūryba. Kino kritikas Saulius Macaitis taikliai pastebėjo: „Prie Andrejaus Tarkovskio esmių esmės, tiesą pasakius, šiandien [1990 m. – N. K.] artėjame dar apgraibomis, jo reikšmę ir įtaką XX amžiaus kultūrai tinkamai įvertins tik ateities kartos.“

Bandant suvokti Tarkovskio kūrybinio palikimo svarbą ir reikšmę, reikia turėti omenyje, kad per ketvirtį amžiaus trukusią režisieriaus karjerą, neskaitant kelių studentiškų darbų bei kartu su Tonino Guerra nufilmuoto dokumentinio filmo „Kelionė laiku“ (1983), jis sukūrė sąlyginai nedaug filmų – vos septynis su puse, kaip pats mėgo sakyti. Būtent tiek, kiek jam „išpranašavo“ Borisas Pasternakas, su kuriuo Tarkovskis susitiko 1970 m., kai filmavo savo trečiąjį ilgametražį filmą „Soliarį“. Tiesa, „Daktaro Živago“ autorius jau buvo miręs prieš dešimt metų, tad ir jų susitikimas įvyko kiek neįprastomis aplinkybėmis – filmavimo komandai pramogaujant su vidža lentele. Iškvietęs Pasternako šmėklą, Tarkovskis paklausė, kiek dar sukursiąs filmų. Septynis, atsakė šmėkla. Taip mažai? Septynis, bet už tai gerus.

Iš tiesų, tik septyni filmai, nors, sprendžiant iš Tarkovskio dienoraščio, interviu ir pasisakymų įvairiomis progomis, jų galėję būti kone trigubai daugiau: jis planavo sukurti ir „poetinius tyrimus“ apie F. Dostojevskį bei E. T. A. Hoffmanną, ir ekranizuoti „Hamletą“. Visgi tie septyni filmai ne tik svariai įsirašė į kino istoriją, bet ir įkvėpė ne vieną kino režisierių kartą kurti filmus, liudijančius savitą tiesą apie pasaulį. Antai švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas yra rašęs, kad žiūrėdamas „Andrejų Rubliovą“ pasijuto stovįs prie durų į kambarį, nuo kurio raktų iki šiol neturėjo. Bet šiame kambaryje rusų režisierius judėjo laisvai ir lengvai. Amerikiečių eksperimentinių filmų kūrėjas Stanas Brakhage`as yra svarstęs, kad Tarkovskis yra vienintelis kino kūrėjas, kuriam pavyko savo filmuose išpildyti tris didžiausias XX amžiaus kino užduotis: sukurti epą, t. y. papasakoti istoriją apie pasaulio gentis; išsaugoti asmenišką istoriją, nes tik mūsų asmeninių gyvenimų ekscentriškume yra galimybė aptikti tiesą bei sukurti oneirišką kūrinį, kuriuo būtų įmanu nušviesti pasąmonės ribas.

Tokių ir panašių svarstymų bei išpažinimų apie Tarkovskį ir jo kūrybą galime aptikti ne vieną.

Sinefilams, kino kūrėjams ar kino kritikams imponavo ir iki šiol imponuoja tai, kad į kiną Tarkovskis žvelgė, ir stengėsi tuo įtikinti kitus, kaip į autonomišką ir singuliarią meno formą, kuri negali būti tiesiog kitų gretutinių menų deriniu. Patį filmą traktavo kaip kažką, jo žodžiais tariant, „daugiau negu jis yra iš tikrųjų (žinoma, jeigu jis – tikras filmas)“. Tačiau kas gi yra tas daugiau? Tarkovskis, ne kartą teigęs, kad kinas visų pirma yra autorinis meno kūrinys, sykiu tvirtino esą jis neatsiejamas nuo paties autoriaus gyvenimo, tam tikra prasme atspindįs jį: „Daugelis režisierių sugeba atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo savo filmų. Jie vienaip gyvena, o kitaip save išreiškia savo filmuose. Jie geba perskelti savo sąmonę. Aš – ne. Kinas man yra daugiau nei darbas – tai mano gyvenimas, ir kiekvienas filmas yra gyvenimo aktas.“

Vis dėlto prisiliesti prie gyvenimo prasmės neįmanoma eliminavus iš gyvenimo mirtį kaip tokią. Mirtis kaip tema, kaip objektas, kaip gyvenimą įrėminantis fenomenas yra ryški visuose Tarkovskio filmuose. Ne veltui savo dienoraštį režisierius vadino „Martirologu“. Kaip teigia filosofas Nerijus Milerius, viena vertus, tai tipiškas dienoraštis, „kuriame, kaip ir kiekviename kitame, laikomasi kalendorinės tvarkos, ir vienos dienos užrašus keičia kitos dienos užrašai. Kita vertus, tai užrašai, kuriuose fiksuojamos laikiškos tikėjimo, kankinystės ir akistatos su mirtimi manifestacijos“. Taigi, anas abstraktus ir drauge absoliučiai konkretus daugiau ir yra siekis savo sukurtu filmu perteikti, apmąstyti bei išgyventi tiesą, glūdinčią gyvenimo ir mirties sandūros neišvengiamybėje. Būtent tokio kino žiūrovas, pasak Tarkovskio, tampa daugiau nei žiūrovu – jis tampa pastangos meno kūriniu įveikti mirties baimę liudininku. Juk, kaip sako savo sūnui „Aukojimo“ protagonistas Aleksanderis, mirties iš tiesų nėra, yra tik jos baimė, ir pasaulis labai pasikeistų, jei iš šios baimės būtų išsivaduota.

Vienas iš mirties baimės įveikos būdų, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, yra ugdyti savyje jautrumą laikui. Kitaip tariant, žiūrėti kiną – laiko meną par excellence, kuris, Tarkovskis tikėjo, lyginant su kitomis meno šakomis, labiausiai atliepia šiuolaikinio žmogaus dvasinius poreikius. Būtent santykio su laiku apmąstymas yra, kaip jau sufleruoja pavadinimas, viena iš centrinių Tarkovskio veikalo „Įamžintas laikas“ ašių. Sutelkęs žvilgsnį į laiko fenomeną, kurį jis supranta ne kaip istorišką progresiją, paklūstančią linijinei logikai, bet veikiau kaip tam tikrą priežasčių ir pasekmių amalgamą, Tarkovskis suformulavo ir savo pagrindinę – įamžinto laiko1 – kino idėją, leidusią režisieriui nusistatyti jo kuriamų filmų konceptualius riboženklius ir išlaisvino nuo konvencionalių sprendimų, būdingų dominuojančioms kinematografinėms išraiškos formoms. Taigi, laisvai interpretuojant Tarkovskio mintis, išdėstytas šiame veikale, galima teigti, kad norint iš tiesų suprasti, kas yra kinas, reikia suprasti laiką, ir atvirkščiai.

Andrejus Tarkovskis. Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr.

Pirmąsyk 1985-aisiais metais vokiečių, o po kelių metų – ir anglų kalba, pasirodžiusiame „Įamžintame laike“ režisierius ne tik išsamiai pristato pagrindines savo kinematografinės kūrybos koncepcijas, bet ir atskleidžia jo pasaulėžiūrą ir filosofiją formavusius veiksnius, svarsto apie meno paskirtį ir menininko atsakomybę, kino būklę ir ateities perspektyvas. Šiuo savo veikalu Tarkovskis nesiekia ko nors „edukuoti“ ar paaiškinti, kaip „reikia“ žiūrėti kiną, kad jį suprastum (priešingai, kino galima nesuprasti, būtent tai ir yra sąlyga nustebti). „Įamžintą laiką“ veikiau galima skaityti kaip viešą vieno ryškiausių XX amžiaus režisierių meilės kinui deklaraciją. Todėl ši knyga gali būti vertinga tiek žiūrovams, kuriems filmai nėra tik pramoga ar „laiko užmušimas“, tiek ir sinefilams, norintiems išsamiau susipažinti su paties Tarkovskio kūryba, tiek ir esamiems bei būsimiems kino režisieriams (antai meksikiečių režisierius Carlosas Reygadasas, paklaustas, kaip išmoko kurti filmus, nors formaliai nebaigė kino režisūros, atsakė, kad tiesiog skaitydamas „Įamžintą laiką“).

Tarkovskis „Įamžintą laiką“ rašė ne vienerius metus. Padedant kino kritikei Olgai Surkovai, su kuria režisierius susipažino „Andrejaus Rubliovo“ filmavimo aikštelėje jai dar studijuojant kino istoriją, veikalas galutinę, konceptualiai išgrynintą formą įgavo Tarkovskiui jau žinant, kad serga mirtina liga. Taigi, „Įamžintą laiką“ galima tam tikra prasme laikyti testamentiniu režisieriaus ilgai brandintų minčių apie kino meną įžodinimu. Kitaip tariant, Tarkovskis šiuo veikalu ne tik reflektuoja savo kaip kino režisieriaus kelią, bet ir apmąsto tai-ką-palieku-po-savęs ateities kartoms.

Apskritai Tarkovskio kūrybiniam palikimui nusakyti tinka Renesanso metu tapyboje ir skulptūroje atsiradęs terminas „non finito“, kuriuo būdavo žymimi intencionaliai arba dėl menininko mirties iki galo neužbaigti meno kūriniai. Drauge, ypač žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, „non finito“ nurodo meno kūrinio savybę išlaikyti savo estetinę ir idėjinę savastį – todėl ir gyvybingumą – prabėgus net ir daugybei metų po jo sukūrimo. Tarkovskio filmai iki šių dienų skirtingais pavidalais yra perkeliami, cituojami, atkartojami kitų režisierių kūriniuose, tampa jų įkvėpimo šaltiniu. Vis dėlto svarbiausia tai, kad žiūrovai, nepaisant to, ar žiūri Tarkovskio filmą pirmą ar septintą kartą, išvysta jį kaskart kitoje, neišvengiamai laikui bėgant besikeičiančioje šviesoje.