„Silvija ieško spalvų“ (orig. Saskia otsib värve, iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė) – jauki estų autorės Liis Sein istorija mažiesiems skaitytojams, kurie dar tik susipažįsta su supančia aplinka. Autorė žaismingai pasakoja, kaip pagrindinė veikėja drambliukė Silvija leidžiasi į nepaprastą nuotykį po spalvingąjį pasaulį. Knygelė sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pripažinimo: 2019-aisiais buvo įtraukta į geriausio dizaino knygelių vaikams Estijoje penketuką, taip pat pelnė Estų vaiko gerovės asociacijos (Lastekaitse Liit) įsteigtą apdovanojimą kaip viena geriausių tų metų knygų vaikams. Knygos dailininkė – žymi estų menininkė Catherine Zarip, iliustravusi daugiau nei 30 knygų vaikams, jos darbai saugomi Estijos nacionalinės bibliotekos ir Estijos vaikų literatūros centro kolekcijose.
Apie tai, kaip kilo mintis sukurti šią knygelę, kas įkvėpė pagrindinės veikėjos paveikslą ir kuo apskritai knygos svarbios vaikų raidai, kalbamės su autore Liis Sein.
– Kokia knygos „Silvija ieško spalvų“ istorija? Kaip subrendo mintis ją parašyti?
– Knyga išties turi savo istoriją. Ilgą laiką mano dukra Saskia nepažino spalvų. Jas skyrė, tačiau nuolat įvardydavo vis kitokiais pavadinimais ir suteikdavo naujų reikšmių. Pavyzdžiui, jei paklausdavau, kokios spalvos yra saulė, ji atsakydavo, kad saulės spalvos. Tai buvo išties žavu, tad po kurio laiko sugalvojau parašyti šia tema knygelę vaikams. Kai tik baigiau dėlioti istoriją, pagalvojau apie estų dailininkę Catherine Zarip. Mano džiaugsmui, ji sutiko iliustruoti knygą, ir jaučiu, kad jos tapybiškas braižas stipriai papildo tekstą. Knyga šiltai sutikta Estijoje ir yra mėgstama daugelio vaikų.
– Kokią žinutę šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Išties norėjau padrąsinti vaikus aktyviau tyrinėti pasaulį, domėtis naujomis temomis, kelti klausimus… Net jei pradžioje jų gerokai daugiau nei atsakymų! Taip pat norėjau priminti, kad klysti – natūralu. Vaikai neprivalo visko išmokti akimirksniu ar atlikti tobulai tuojau pat. Kartais naujos žinios mus pasiekia ne pačiu tiesiausiu keliu ir tik per tam tikrą patirtį.
Silvija irgi galiausiai išmoksta skirti spalvas tik per asmeninį patyrimą. Bet svarbu ne tik tai – pats mokymosi procesas įkvepia jai daugiau drąsos ir suartina su šeima. Man patinka, kai vaikai skaito ar varto knygą drauge su tėvais ar mokytoju. Tai suteikia galimybę kalbėtis ir klausti vos tik kyla kokių neaiškumų ar norisi sužinoti daugiau.
– Kaip kūrėte pagrindinę knygos veikėją?
– Mano dukra Saskia stipriai prisidėjo prie pagrindinės veikėjos paveikslo. Jos labai panašios! Drambliukė Silvija – smalsi, žaisminga, truputį užsispyrusi, bet tuo pat metu labai rūpestinga. Ji, kaip ir bet kuris vaikas, žavisi pasauliu ir stebi jį plačiai atmerktomis akimis.
– Ko vaikai galėtų pasimokyti iš šios knygos?
– Tikiu, kad iš šios knygelės galima išmokti daug… Tarkime, atpažinti spalvas ir įvardyti jas tinkamais pavadinimais, elgtis atsargiai ir nenuklysti pernelyg toli nuo namų, kad nepasimestum. Ir kad šeima yra neįtikėtinai svarbi, o gražūs žodžiai ir pagyrimai kuria stebuklus.
– Kuo apskritai knygos svarbios vaikų raidai?
– Knygos ir jų skaitymas stipriai veikia vaikų raidą. Vaiko ryšys su knygomis kuriamas per tai, kaip jam skaitoma. Jei tėvai savo vaikui skaito nuo ankstyvo amžiaus, jis ir vėliau gyvenime labiau domėsis knygomis. Skaitymas praturtina žodyną, moko klausytis ir ugdo kūrybingumą.
Knygos leidybą iš dalies parėmė Estijos kultūros rėmimo fondas.
Liis Sein „Silvija ieško spalvų“, iliustravo Catherine Zarip, iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė. „Baltų lankų“ vadovėliai“, 2021.
Palikite komentarą