Knyga nevengiantiems nepatogių temų

Tai knyga, liečianti nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu, ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti.

Jei manot, kad skambu per daug niūriai, tai galiu atsakyti, kad taip yra tik todėl, kad tokia ir ši knyga – slogi, teisinga, aštri. Nebandanti užglaistyti ar sušvelninti nepatogių vietų. „Kiekvienas žmogus“ galima skaityti kaip instrukciją, kaip nereikėtų gyventi ir paskatinimą gyvenime atidžiau dėliotis prioritetus, kad gyvenimo galas būtų kuo mažiau panašus į šios knygos herojaus. 

Atvirkščiai

Knygos dažnai prasideda gimimu ar bent pasakojimu apie pagrindinių veikėjų vaikystę. „Kiekvienas žmogus“, tuo tarpu, prasideda atvirkščiai. Pirmuosiuose puslapiuose pasitinka laidotuvių scena. Ir ne bet ko, o pagrindinio veikėjo, kuris vėliau pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Todėl, kad mirtis yra ryškiausias gyvenimo sutrikdymas.

Įžanginėje scenoje sutinkame pagrindinio veikėjo giminaičius ir artimuosius, pradedame pažinti juos prie kapo duobės ir tik vėliau sužinome daugiau apie jų vaidmenį istorijoje ir asmenybes. Taigi, viskas šioje knygoje atvirkščiai ir, manau, būtent šio literatūrinio manevro dėka kuriama slogi nuotaika, kuri nepaleidžia visą kūrinį. O kaip galėtų būti kitaip, kai žinai, kad anksčiau ar vėliau viskas baigsis laidotuvėmis.

Kiekvienas pasirinkimas

Anksčiau aš maniau – slapčia buvau įsitikinęs, kad gyvenimas tęsiasi ir tęsiasi.

Kiekvienas pasirinkimas svarbus – tarsi bando šia knyga pasakyti autorius. Kiekvienas įskaudintas žmogus, kiekviena neištaisyta klaida, neišsakytas atsiprašymas – visa tai niekur nedingsta ir galiausiai, anksčiau ar vėliau, atkeliauja kaip sąskaita ir gyvenimo rezultatas.

Didžioji dalis knygos personažų atgrasūs, tačiau gyvi ir įtikinantys. „Kiekvienas žmogus“ nėra labai emociškai stiprus, veikiau atsainus, ironiškas ir logiškai išdėstytas romanas, tačiau vis vien labai įsimintinas kūrinys.

Kodėl skaityti? 

Jei mėgstate slogius kūrinius, verčiančius susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir pasirinkimus. Jei nevengiate nepatogių temų, tokių kaip senatvė, ligos ir beprasmiškai iššvaistytas gyvenimas.

Kodėl neskaityti? 

Nors tema man pasirodęs įdomi – rašymo stilius ne pats artimiausias. Jaučiausi tarsi istoriją stebėčiau per atstumą, lyg per storą stiklą, neprisiliesdama prie tikrų jausmų ir atvirų skaudulių.