Knyga, kurią perskaitę bijosite išjungti šviesą

Skaičiau šią nedidelę knygą ilgai, porą savaičių. Šiaip dažniausiai skaitau vakare, prieš miegą. Bet šįkart taip neišėjo. „Tai, ko netekome ugnyje“ – tai dvylika siaubo novelių, kurių vakarais tiesiog negalėjau skaityti nes buvo per baisu. Strategiškai skaičiau tik tada, kai žinojau, kad būsiu ne viena. Išties, siaubas literatūroje yra subtilus reikalas, kaip, beje, ir filmuose. Reikia didelio talento, kad siaubą perteiktum be nereikalingo šlykštumo, banalumo, vulgarumo. Manau, Mariana Enriquez tą daro puikiai.

Novelės yra baisios dviem aspektais. Visų pirma, socialiniu. Autorė pasakoja apie 80s, 90s Pietų Ameriką ir šalis apnikusias problemas: apie skurdą, narkotikus, anoreksiją, depresiją, diktatūrą, badą… Jau vien tokio gyvai vaizduojamo Pietų Amerikos veido užtektų, kad kūnas eitų pagaugais. Štai, pavyzdžiui, novelėje „Murzinas berniukas“ groteskiškai atskleidžiama narkomanų, gatvėje gyvenančių žmonių ir jų vaikų realybė, „Apkvaitę metai“ – parašyta taip chaotiškai, įstabiai, kad skaitai, lyg pats būtum narkotikų apsirijęs ir supranti, kokios baisios to pasekmės. O „Žalias raudonas geltonas“ pasakoja apie žmogaus pasirinkimą atskirti save nuo visuomenės, užsidaryti kambaryje ir egzistuoti visiškoje izoliacijoje.

Tačiau prie viso to socialinės realybės siaubo prisideda ir Lotynų Amerikos autoriams būdingas magijos, antgamtiškumo aspektas. Čia ir vaiduokliai, ir keisčiausi dingimai, ir išsigimėliai, ir vizijos, haliucinacijos ir… Žodžiu, viskas, ko tik galima tikėtis iš gero siaubeko. Ir parašyta taip, kad tikrai vietomis gniaužia kvapą. Vieną naktį, paskaičiusi novelę, atsibudau tikrinti ar mažas žmogeliukas aštriais, trikampiais dantimis nesėdi ant mano lovos…

Tikrai rekomenduoju tiems, kas mėgsta Lotynų Amerikos literatūrą, magiškąjį realizmą ir siaubą. Jei norite tik trumpo skaitinio, imkit „Adelės namas“, „Mokslo metų pabaiga“ arba „Kaimyno patijus“. Nenusivilsit.